Lapkritis man pats tamsiausias mėnuo. Kartais juntu, kaip aplink šmirinėja mirtis – klastinga kaip lapė ir ieško, ką su savimi nusinešti. Atsidūstu lengviau, kad dar ne iš manęs šįkart ji nugriebė tai, kas brangiausia….

Lapkritis kupinas nesugrėbtų pūvančių lapų drėgmės, šešėlių. Ir drauge, kažkokios keistos ramybės. Susitaikymo.

Ir tai praeis. Ir tai…

Regis, į šį tamsiausią metą subėga visi liūdesiai lyg maži upeliūkščiai, radę nuožulnesnę vagą… Tada ypač ryškiai imi matyti visus atsiknojusius tapetus, liūdnas sergančio šuns akis, pagilėjusias savo raukšles, kurias tyrinėji ypač atidžiai, lyg per mikroskopą. Tarsi tai būtų pats svarbiausias dienos darbas – užfiksuoti, kaip vysta gyvenimas, į kurį kabiniesi nagais ir ragais!

O dar tas jausmas, kad sukiesi lyg voverė užburtame rate: rytas- vakaras, dantų šepetėlis-naktiniai marškiniai…

Kiek metų darai viską, ką supranti, ką moki, ką jauti, tačiau durys, į kurias taip nuoširdžiai beldi, vis neatsidaro.

Jausmas, kad baigi išminti asfaltą, vaikščiodama tais pačiais užburtais ratais, yra niūrus. Na, kada, kada viskas pasikeis?! Kada ateis tai, ko taip laukiu? Kada mane pamils? Kada mane pamirš? Kada turėsiu pinigų? Kada man plos visi atsistoję? Kada būsiu laiminga? Kada, na, kada gi pagaliau…?!

O gal TAI YRA DABAR? Tik tereikia uždegti šviesą, kad pamatytumei, jog aplink lakstantys šešėliai – tik tamsoje paskendusių daiktų kontūrai, dar negimusios naujos gyvenimo formos, kurios dienos šviesą išvys tik tuomet, kai tu į jas nukreipsi savo dėmesio prožektorių?

Ir kai dėmesys taps toksskvarbus tarsi pulti pasirengusios gyvatės žvilgsnis, kai kiekvienas žengtas milimetras taps kūryba, malonumu, tavo paties surasta prasme, suprasi, jog nėra jokio užburto rato!

Yra tik ši akimirka, kurią TU GALI paversti arba pergale, puota, arba duobe…
–
Paiilgau subtilių pokalbių su jumis, mielos sesės. Jaučiu, kad vėl turiu kuo pasidalinti, ką atiduoti.

Noriu tyliai pašnibždėti, kad man irgi ne visuomet šviečia saulė, o kartais – neslėpsiu – ir neviltis suima į nagą:)

Visuomet gelbsti tik viena: žinau, kad yra jungtukas, kuris įjungia šviesą.

Ir žinau, kur jis yra! Paspaudžiu. Ir visi šešėliai išsilaksto:)

Ateikite apie tai pasikalbėti. Kartu įjungsim šviesą dar iki Kalėdų, kad viduje būtų šviesu…

Temos, kurias paliesime:

– Požymiai, kad esi įstrigus.
– Nebelsk ir bus atidaryta!
– Tai kur tas šviesos jungiklis?
– Kodėl verta save pašvęsti sau?
– Meilės meditacija.

Labai kviečiu visus, kurie tiki, jog mes esame kur kas daugiau, nei fizinis kūnas ir kad mumyse pulsuojanti galinga jėga gali nušviesti net tamsiausias pakampes… Kviečiu ir tuos, kurie dar tuo netiki, bet taip trokšta šypsotis atvira širdimi:)
—
LAIKAS: lapkričio 21 d. (ketvirtadienis) 18.00
VIETA: S. Daukanto g. 24a
KAINA: tiek, kiek norės jūsų širdis.
REGISTRACIJA: https://forms.gle/baM1dd9KMbs3gLUm9 (reikalinga dėl nenumatytų aplinkybių)
INFORMACIJA: roluko@gmail.com, +370 68606936
—
Foto: Viktorija Vaišvilaitė Skirutienė

Patiko? Pasidalink: