Klaipėdietės aktorės Eglės Jackaitės gyvenimas – tarsi spalvingi amerikietiški kalneliai, kurių svaigius pakilimus ir skausmingus nusileidimus ne kiekvienas drąsus atlaikyti.

Vaikystė be mamos, didelio dėmesio sulaukusi istorija su sūnaus Elijo tėčiu ir dar daug visko, kas šiandien jau praeitis.

“Užstrigti kokioje nors vienoje būsenoje, – nei scenoje, nei gyvenime – nėra gerai. Nusišluostai ašaras ir vėl pirmyn “- šypsosi Eglė, neslepianti, jog tarp tų gyvenimo everestų ir smegduobių visuomet būdavo Dievas, kuris ištiesdavo pagalbos ranką sunkią akimirką.

Šiandien ji – ne tik dviejų sūnų – studento Jokūbo ir vienuolikmečio Elijo mama, scenos kalbos ir vaidybos pagrindų dėstytoja Socialinių mokslų kolegijoje, bet žydinti, visomis gyvenimo spalvomis “džiazuoti“ nebijanti moteris.

Pagaliau ir savo teatre, Klaipėdos dramos teatro scenoje Eglė jaučiasi reikalinga. Po kelis metus trukusio štilio, į jos gyvenimą atėjo Zocha. Ją kuria režisieriaus Oskaro Koršunovo spektaklyje “Mūsų klasė“. Kaip sako pati aktorė, tai turbūt pats sudėtingiausias, dramatiškiausias ir brangiausias vaidmuo per 24 metų teatrinį gyvenimą…

Tačiau Zochos nebūtų, jegu ne Antonija tragikomedijoje “Santuoka be įsipareigojimų“ ar Biržos direktorė spektaklyje “Pašaliniams draudžiama“, prieš trejetą metų už antraplanį vaidmenį nominuota „Auksiniam scenos kryžiui”.

Jeigu ne poezijos ir muzikos projektas “Jausmų džiazas“, kurį sukūrė drauge su džiazo muzikos virtuozu Vytautu Labučiu ir dedikavo savo buvimo scenoje 20-mečiui.

Kaip kilo mintis pačiai kurti poezijos spektaklį?

Artėjo jubiliejus, nesinorėjo ignoruoti to fakto, bet širdis nelinko prie kažko pompastiško. Tada šovė į galvą: juk tiek eilėraščių žinau! Ir jie nebuvo išmokti specialiai, tiesiog įvairiais būdais atkeliavę į mano gyvenimą.

Kiekvieną kartą norisi nesikartoti, o praturtinti ir save ir žmogų, kuris jau nebe pirmą kartą ateina į poezijos ir muzikos vakarą. Todėl kaskart nuskamba vis nauji, dar negirdėti posmai, ar dainos.

Yra tokių žiūrovų, kurie nepraleidžia nei vieno pasirodymo ir sako, kad nors kartą metuose nepabūti “Jausmų džiaze” – tai save nuskriausti. Šį poezijos, dainų ir muzikos projektą užsako teatrai, bažnyčios, bibliotekos, privatūs asmenys, todėl turinys šiek tiek kinta, atsižvelgiant į auditoriją, kuri susirenka.

Su scenos partneriu, bičiuliu Vytautu Labučiu prieš spektaklį visuomet turime planą, kurį aptariame, tačiau daug improvizuojame. Kartais Vytautą nustebinu kokiu negirdėtu eilėraščiu, o jis mane, dainuojančią, visuomet “apžaidžia“ muzika, jei tik reikia – užglosto atsiradusias pauzes, ištraukia iš kebliausių situacijų.

Labai džiaugiuosi šiuo nuostabiu scenos partneriu. Neįtikėtinai geba improvizuoti, ir net po jautriausių vietų staiga gali savo pašėlusia muzika visą publiką “uždegti” , apsvaiginti…

…Nesinori kristi į vieną būseną. Norisi neįstrigti, ją peršokti. Ne tik scenoje, bet ir gyvenime. Jeigu jau liūdesys, skausmas širdyje, tai būna- verkiam be perstojo…

Pamenu, kai stojau į aktorinį, liepė man etiudą suvaidinti, kuriame nešu vaiką ir jam kažkas negero nutinka. Pamenu, pravirkstu. Staiga, būsimas mano kurso vadovas sušunka: o dabar sušok kankaną! Turėjau greitai nusišluostyti ašaras. Or lyg jų nė nebuvę – staigiai kojeles kilnoju – štai, kokia esu džiaugsminga ir laiminga!

Iš tiesų gyvenime viskas be paliovos kinta. Nebūna nuolat tų pačių jausmų. Scenoje – taip pat. Niekur negali per ilgai užsibūti.

Mano Zochai spektaklyje “Mūsų klasė“ taip pat tenka išgyventi daug skirtingų būsenų. Čia ji jauna mergaitė, mokyklos suole, čia – aistringa moteris, čia – brandaus amžiaus “amerikonka“ . Zocha skausme skęstanti ar aistroj liepsnojanti…

Reikia mokėti peršokti iš vienos būsenos į kitą. Tai ir yra aktoriaus profesionalumas.

Egle, koks Tavo gyvenimas šiandien. Kuo esi gyva?

Na… (atsidūsta)  Iš tiesų jaučiuosi laiminga. Kažkur neseniai išgirdau: “Reikia ne atrodyti laimingu, o jaustis laimingu.” Tikrai! Nors žmogui ir neįmanoma ištisai jaustis laimingu, nes viskas taip greitai kinta, viskas taip trapu.

Tiesiog džiaugiuosi kiekviena akimirka: kad esu, kad aplink mane tiek daug mylinčių ir gerų žmonių, kad turiu neįkanojamą dovaną – gyvenimą, kad esu amžinoji šviesa, beribė meilė ir tekanti upė… (šypsosi)

Šią žiemą atostogavau su jaunėliu ir pirmą kartą stovėjau ant slidžių. Teko kažkaip leistis nuo aukšto kalno, nežinant, kaip bus… Tą akimirką atiduodi Dievo valiai. Ne bijai, bet pasitiki. Visuomet paprašau globos…

Grįžus iš kelionės, beveik iš karto – į teatrą – į “Jausmų džiazą“! Ryte nubudus, džiaugsmas širdį užlieja – namai skęsta gėlėse. O ir mano orchidėjos tuo pat metu pražydo, nors jas laistau silpnai, bet jos vis tiek skleidžias, žydi! Labai myliu gėles, myliu visa, kas gyva.

Scenoje atiduodu daug, sugrįžta dar daugiau. Būti ir aktore, ir prodiusere – nėra lengva. Poezija, muzika, lyrinis vakaras. Kad žmonės išpirktų bilietus, reikai daug pastangų ir laiko įdėti. O kai salė pilna, kai žmonės dėkingi ilgai ploja, nejučia imu galvoti: praeičiau ir vėl  tą kelią, nors jis ir nebuvo lengvas. Nes atsakas, kurį gauni iš žmonių – žinutės, gražiausi žodžiai, jautrios padėkos, apkabinimai, šypsenos, – man yra neapsakomas džiaugsmas.

Žinoma, esu labai laiminga, kad po ilgos pertraukos pagaliau ir vėl sukūriau naują vaidmenį ir vaidinu Klaipėdos dramos teatro scenoje, naujame O. Koršunovo spektaklyje. Kad yra bendras spektaklis su aktoriumi Ramūnu Šimukausku – “Santuoka be įsipareigojimų”, su kuriuo važinėjame po Lietuvos miestus ir miestelius.

Taigi, viskas man gerai, esu apdovanota: sveika pati, artimieji sveiki, ačiū Dievui, nenutiko nieko blogo.

O kaip gi meilė?

Ji mano gyvenime užima pačią svarbiausią vietą. Gal ir banaliai skamba, tačiau nuvysčiau kaip ta gėlė, jeigu meilės nebūtų.

Meilė – žodis, į kurį kiekvienas įdeda skirtingą prasmę. Kas Tau yra meilė?

Taip, meilė turi daug atspalvių… Vienas jų – motiniška meilė. Man tai yra stipriausias jausmas. Besąlyginė meilė. Neaprėmiama laimė ir dovana būti mama.

Kita meilė – Dievui. Esu tikinti, tad ir didžiausioj nevilty, ir nuostabiom džiaugsmo akimirkom už viską dėkoju bei randu nusiraminimą Dieve.

Žmonės nuvilia, išduoda, parduoda. Išmokau nieko nesitikėti iš žmonių, stengiuosi neturėti lūkesčių. O pas Dievą žmogus gali ateiti visoks. Žinau, kad jis mane visuomet ir visokią priims.

Na, o kaip gi aistringoji meilė – moters vyrui?

Nenoriu per daug atvirauti apie tai, nes turiu labai daug įvairiausios patirties, todėl išmokau saugoti save nuo savęs pačios. Anksčiau, ko klausdavo, viską ir atsakydavau. O po to prasideda interpretacijos, komentarai – žmonės greitai linkę vertinti, teisti ir apkalbėti.

Pasakysiu tik tiek: myliu ir esu mylima. Nenoriu ir nemoku kitaip. Prigimtis mano tokia, kad meilès, o ir aistros manyje daug. Tad viską išgyvenu pilnai pasinerdama į tą jausmų vandenyną…

Pasakysiu atvirai, nebeįsivaizduoju atsitiktinio nuotykio su nepažįstamu ar mažai pažįstamu žmogumi. Nors… kas čia ką gali žinoti? Gal jis mane taip sužavės, kad imsiu ir pasileisiu plaukus (juokiasi).

Jeigu rimtai, tai mano suvokimas apie meilę, kaip ir daugelį kitų dalykų, metams bėgant keitėsi. Būdama visai jauna, mąsčiau vienaip. Dabar – visai kitaip.

Žinau, kad tikra meilė – niekada nesibaigia!

Tačiau moteriai vienai tą buitį pakelti gana sunku.

Kaip norėčiau, kad būtų mano gyvenime ir kaip yra – du skirtingi dalykai. Nemanau, kad esu išimtis. Kaip ir daugumą moterų norėčiau jaustis saugi, turėti užnugarį, partnerį, draugą, meilužį, mylimą ir mylintį vyrą viename asmenyje. Užmigti apsikabinus. Būti kartu kasdienybėje, ne kartais, o visada.

Kita vertus, gal tai iliuzija? Ar aš mokėčiau taip gyventi? Galbūt išnyktų tai, kas dabar atrodo yra geriausia, jeigu atsidurtume tame bendros buities taške? Nežinau.

Branginu ir jaučiu dėkingumą už visą, kuo mane gyvenimas apdovanojo. O gal skriaudė.? Tai kas vyksta – meilė, jausmų bangavimai – ir palaima, ir prakeiksmas. Esu išmokusi gyventi, mokėdama priimti šią akimirką.

O kad viskas turi savo kainą – irgi natūralu. Gali su mylimuoju patirti visišką palaimą. Tačiau po to gali maudytis liūdesio, o gal ir nevilties jūroje.

Viešumoje esi visuomet linksma, dailiai atrodanti. Bet juk yra ir gyvenimo užkulisiai. Kokia esi, kai pasilieki tik su savimi?

Aišku, viešumoje niekas nemato ir nematys manęs palūžusios, niekas negirdės, kad eičiau ir visiems skųsčiausi, ar kad norėčiau, jog manęs pagailėtų.

Gyvenime, pagal aplinkybes – galiu būti „vipių vipė”, aukščiausiame lygyje viskas, bet lygiai taip pat galiu gerai jaustis ir ant laiptų salėje atsisėdus, ar Indijoje, sukandžiota uodų, paprasčiausiam skurdžiam kambarėlyje. Esu lanksti, gyvenimas to išmokė.

Tas lankstumas – dažnai – ne iš gero. Augau be mamos, o kai kažkurį laiką ir tėčio šalia nebuvo – truputį pas gimines, truputį pas klasės auklėtoją. Turėjau išmokti laviruoti – kad žmonės priimtų ir pamiltų. Nes jeigu būsi bjaurus vaikas, kas tave mylės? Tai ne veidmainystė. Tai toks būdas išgyventi.  

Dažnai susilaikydavau ir neverkdavau, nes juk negalima. O kai įstojau į aktorinį, pamenu, buvo didžiulis blokas scenoje pravirkti. Dabar jau nebesislepu. Noriu – ir verkiu.

Viską, kas sunkiausia, išgyvenu viena. Yra buvę ir bejėgiškumo akmirkų. Tai, ką žiūrovai girdi, mato, jaučia atėję į “Jausmų džiazą” – mano patirta ir išgyventa. Kažkada, namie – skaitydama eilėraštį A. Miškinio „Šiandien taip elgantiškai sninga, sninga parkuose medžių žiedais, panašiai mano meilė dingo su visais visais pažadais”- raudojau pasikūkčiodama. Dėkui Dievui, šiandien tai praeitis.

Gyvenimas visoks, bet jeigu bus kas skaudaus, – išverksiu. Nebijau jokios būsenos. Kas bevyktų, žinau, viskas pasibaigs. Tik išbūk šitame etape, ištverk, niekas nesitęsia amžinai, joks skausmas, ar džiaugsmas. Su viskuo galima susitvarkyti, priklauso tik nuo požiūrio ir tikėjimo.

Turėjai gana sunkių situacijų. Kas tau labiausiai padėjo išgyventi ir nepalūžti?

Manau, kad tikėjimas Dievu, kurį vaikystėje įskiepijo mano močiutė, tėčio mama. Pamenu tas maldas, giesmes, ėjimą sekmadieniais į bažnyčią, o kai žiūrėdavau į Šv. Mergelės Marijos skulptūrą, joje matydavau savo mamą. Ir visiškai išnykdavau.

Tikėjimas buvo atrama ir sunkiose situacijose. Turiu daug brangių, mane mylinčių žmonių – tai didžiulis palaikymas. Ne vienus metus bičiuliaujuosi su vienuole Liucija iš Palemono. Yra mano dvasinio SPA vieta – Skardupiai, kur gyvena vienas pats kunigas. Ten atvažiuoju į dvasines pratybas, apsistoju svečių namelyje. Viena, be interneto, telefono. Šv. Mišios būna man vienai, atviri pokalbiai su kunigu. Man labai man gera būti tyloje, šimtaporcentinėje maldoje, toli nuo visų žmonių, reikalų, rūpesčių.

Ir dar man labai padeda, kai galiu padėti kitiems. Neseniai įsiliejau į pagalbos moterims linijos savanorių grupę. Naujus metus pasitikau baigusi 3 mėn. trukusius savanoriavimo kursus ir jau dabar atsakinėju į pagalbos skambučius. Gera būti reikalingai, gera išklausyt, užjausti, įkvėpti moteris nepasiduoti.

Kai tau blogai, labai naudinga padėti tam, kuriam tos pagalbos reikia labiau. Sunkiausias periodas man buvo, kai likau viena su tik ką gimusiu kūdikiu ir palūžti man neleido būtent mano sūnūs. Nes sveikos ir tvirtos mamos reikėjo ir mažyliui, ir paaugliui sūnui. Man padėjo tai, kad nepasinėriau į save, kai buvo sunku, o dėmesį nukreipiau į vaikus savo.

Bet tai buvo seniai. Laikas gydo žaizdas. Nesilaikau įsikibusi praeities. Nes jeigu viską temptum su savimi, taip pavargtum. 

Dabar madinga būti dvasinių ieškojimų kelyje. Ar tau iš karto buvo aišku, kuris kelias tavo?

Apvažiavau daug šventų vietų. Domėjausi daugeliu dvasinių judėjimų, buvau ne vienoje piligriminėje kelionėje- Lurde, Fatimoje, Vatikane, Tezė, Izraelyje, du kartus Indijoje. Tačiau kur bevažiuočiau, kur beeičiau, – Dievas visur su manimi.

Manau, kad viskas yra gėris, viskas iš Dievo, viena tikėjimo forma papildo kitą, o Visatoje yra begalinė šviesa ir meilė. Nežiūriu siaurai, visi keliai veda tik į Ten. Na taip, aš esu katalikė. Visuomet, kai tik galiu, einu į Šv. mišias, išpažinties, priimu šventą Komuniją. Tačiau galiu apsilankyti Gyvenimo meno satsange, iškvėpuoti kriją, medituoti – man tai labai padeda. Nematau nieko bloga.

Vis dėl to labai dideli susibūrimai manęs nebedžiugina. Kokybiškesnį poilsį gaunu vienatvėje arba individualiai. Gal, kad scenoje daug savęs atiduodu, o ir taip – tiek daug žmonių dažnai mane supa.

Minėjai, kad du kartus buvai Indijoje. Daugelis šią šalį mistifikuoja, vieni nekenčia, kiti ten važiuoja ieškoti nušvitimo. O kaip tau?

Indija visiškai unikali ir kitokia. Tos šalies su niekuo nesumaišysi, nepatirsi niekur kitur, ką ten išgyveni. Milijonai žmonių vienoje vietoje, bet iš karto randi kalbą su jais. Drambliai, beždžionės, masažai, mantros, marmos. Ten tikrai galima patirti buvimo šioje akimirkoje palaimą.

O kad ši šalis visokia, tiesa. Ir spindesys, ir begalinis skurdas, ir prabanga, o visai šalia –  suluošinti žmonės. Kartais mūsų gyvenimo sąlygos nebūdavo tobulos, uodai, nėra patalynės, tačiau į tai žiūrėjau paprastai. Indijoje supranti, kiek nedaug žmogui reikia.

O kaip jie šypsosi, nors visko turi mažai! Ne tas laimingas, kuris daug turi, o tas, kuriam užtenka – tai mano tėčio mėgstamas posakis. Ir Indijoje tai ypač pasijuto.

Nemažiau man patiko būti Prancūzijoje, Lurde, kai dvi vienuolės su besąlygiška meile vedė į šventą vandenį, panardindamos į vonią, susukusios į paklodę. Iš tiesų, mes patys esame Indija, patys esame Lurdas. Viskas yra mumyse. Kiek įnersime į tai, kiek leisimės būti tame, tiek ir turėsime.

Esi daili moteris. Ar ta graži forma, kuria Kūrėjas Tave apdovanojo, daro tave laimingesnę, ar atveria duris?

Pirmiausia, aš niekuomet nesijaučiau graži. Manau, esu simpatiška, o tai kur kas geriau, nei graži. Žmogų sutinka pagal išorę, o palydi, pagal vidų, tada pamilsta arba ne.

Manau, kad grožis yra vidinė šiluma, tad šia prasme, manau esu graži. O gyvenime šiaipjau būnu visokia. Būnu ir velnių priėdus! (juokiasi).

Žinomumas, išvaizda duoda daug pliusų. Kuo labiau esi žinomas, tuo labiau geidžiamas įvairiuose renginiuose ir tuo aukštesni tavo honorarai. Žmonės nori padėti, prisidėti, pasitarnauti. Bet jei suklupsi, nepasigailės.  Tokia kaina.

O kaip vyrai? Drįsta rodyti savo prielankumą?

Žavisi ir prisibijo. Tačiau dažnai būna nustebinti, kad esu tokia paprasta.

Man keturiasdešimt penkeri, esu brandi moteris. Bet nekeisčiau šio laiko į jaunystę. Kartais atsisuku į save ankstesnę – kiek daug buvo paviršutiniškumo, išsitaškymo.

O dabar nebebijau savęs tokios, kokia esu. Atsirado tikros moteriškos drąsos. O ir branda labai gerai aktorystei. Anksčiau reikėtų daugelį dalykų sugalvoti, bandyti įsijausti, o dabar savaime liejasi, nes yra išgyventa – ne vien knygų perskaityta – tikros patirties bagažas.

Apskritai, moteris, jos energija,-  labai galinga. Moteryje yra visos būsenos ir visos spalvos. Esame pradžių pradžia, vyrus juk mes formuojam, sūnus auginame, kurie vieną dieną taps vyrais. Ar vyks karai, jei vyrai bus išmyluoti, išmylėti, laimingi? Todėl moters galia yra ir didžiulė atsakomybė.

Esi gimusi pavasarį. Gal tai mėgstamiausias tavo laikas, kai viskas bunda, atgimsta?

Aš mėgaujuosi bet kuriuo laiku. Be abejo, gera, kai viskas sprogsta žaliuoja, tai šviesos laikas. Prabudimas. Velykos. Viskas sužydi iš naujo. Bunda žemė ir mumyse viskas atbunda. Ir kokia laimė, kai žinai, kad po žiemos pavasaris ateis.

 Ar dažnai matai mamą?

Retai… Labai retai. Ką galėjau, turbūt padariau mūsų abiejų labui. Priimu tai, kad augau be jos, susitaikiau su tuo, nebėra skausmo, išsigydžiau. Žinoma, dar yra kampų, kuriuos reikėtų pašlifuoti. Taip norėtųsi iki gelmių išsikalbėti, kol dar esam. Bet ji vengia. Būna susiskambinam. Norėčiau, kad mano vaikai – Jokūbas ir Elijas ją nors kažkiek pažintų.

 Minėjai, kad tėtis gyvena visai šalia tavęs.

Taip, neseniai iš Palangos persikėlė į Menlragę.  Su juo mano ryšys labai artimas. Jam septyniasdešimt metų. Jis stiprus ir trykšta energija – yra labai sportiškas: važinėja motociklais, mėgsta vandens sportą.

Labai brandus žmogus. Garbingas, drąsus, stiprus, valingas. Ir valdingas, jis visada laikosi duoto žodžio ir žmonės jį gerbia. O kaip jis mus – visus savo vaikus – myli!

Mano tėtis labai manimi didžiuojasi, ateina į visus mano spektaklius, o į “Jausmų džiazą” visuomet, kuomet tik rodome ir sėdi pirmos eilės viduryje.

Anksčiau kariaudavom, būdavo ilgam susipykdavom. Bet nusigludino kampai. Abu branginame ryšį, ambicijoms neskiriame dėmesio. Apeinanam aštresnius kampus, nes gaila laiko. Viskas taip trapu, laikas skriete skrieja, todėl norisi akimirkas kartu branginti.

Klaipėda tau artima?

Taip, iš tiesų Klaipėda man labai artimas ir brangus miestas. Čia aš gimiau kaip žmogus, moteris, mama, aktorė. Čia mano studijos, mano vyras, santuoka, mano gimę sūnūs, mano teatras, mano aktorystė. Mano meilė, aistra, mano džiaugsmas, skausmas, išdavystės, nuopoliai, ar palaimos akimirkos.

Mano gili gili jūra…

Myliu šį miestą ir nieko bloga pasakyti apie jį negaliu. Ir apie žmones, nes ką sakome apie kitą, iš tiesų sakome apie save. Jei tik blogį mata i- susirūpink savimi. Ne, aš nesu nušvitusi. Klystanti, klumpanti, pakylanti, kaip ir dauguma. Na, kartais, būna, nesuprantu, kaip taip ėmiau ir vėl susimoviau…

Susimauni?

Aišku! Ir ko gi gali iš kito tikėtis, jeigu pats savimi negali pasitikėti iki galo? 

Kali save prie kryžiaus, kai suklysti?

Nekalu, bet išvadas pasidarau. Jeigu gavau tą situaciją, vadinasi, turėjau ją išgyventi. Pamokos. Priimu, padėkoju. Taip augame. Svarbiausia – neskaudinti nei savęs, nei kitų. Tokia mano siekiamybė. O atsitinka, žinoma, visaip…

Viskas laikina, šioje žemiškoje kelionėje nebūsim amžinai… Todėl linkiu branginti vieniems kitus, džiaugtis ir dėkoti už viską. Kuo mažiau pykti, kaltinti, teisti, reikalauti ir liūdėti. Visuomet prisiminti, kad nuo mūsų pačių priklauso, kaip jausimės. 

Ir nepaliauti tikėti meile. Ji nugali bet kokią tamsą…

FOTO: Viktorijos Vaišvilaitės Skirutienės nuotraukos.

Patiko? Pasidalink: