„Žmogui pilną pasitenkinimą suteikia tik kūryba. Ir nesvarbu, ką kuri – spektaklį, mezgi megztinį ar augini vaiką. Tik veiksmas, kai keiti pasaulį, į jį įnešdamas dalelę savęs, padaro mus laimingus“,- įsitikinęs režisierius ir pedagogas Gytis Padegimas.

Jo teigimu, vartojimas, nuo kurio dabar esame priklausomi kaip narkomanai nuo adatos dūrio, – didžiausia šio laikmečio liga. Išgyti nuo jos galime tik atsigręžę į savo dvasinius poreikius, tapdami kūrėjais ir savo gyvenimo šeimininkais.          

Su Klaipėdos universiteto Menų fakulteto dėstytoju, režisieriumi, lektoriumi bei populiarių kūrybiškumo laboratorijų rengėju profesoriumi G.Padegimu šnekamės apie tai, kas šių dienų žmogui svarbiausia – būties ir buities harmoniją bei senų senovėje žinotus paprastus laimės receptus.

Gyvenate ant ratų: Vilnius, Kaunas, Klaipėda, Šiauliai, Juodkrantė, Dzūkijos kaimas. Kur Jūsų namai?

Mano namai ten, kur esu. Nes, kaip sakė Dostojevskis, namai – tai ne pastatai, o žmonės: tie, kurie nori mokytis, su kuriais repetuoju, dirbu, dalinuosi savo potyriais. Kartais per vieną dieną pervažiuoju visą Lietuvą. Tokį gyvenimo ritmą diktuoja mano darbai. Pirmadieniais dėstau Klaipėdos universiteto Menų fakulteto magistrantams, o Kaune ir Šiauliuose repetuoju spektaklius. Vasaromis daug laiko praleidžiu Dzūkijoje ir Juodkrantėje. Dar į mano maršrutus įsiterpia kūrybinės laboratorijos užsienyje: Maskva, Berlynas, Paryžius, Kopenhaga.

Ar yra tokia diena, kai Jūs tiesiog būnate?

Visos mano dienos ir yra tiesiog buvimas. Labai vertinu akistatas su savimi, kurių turiu tikrai daug. Štai, važiuosiu dabar į Šiaulius ir būsiu su savimi, įsijungęs Lietuvos radijo klasikos programą. Klausysiuosi žinių, nes man svarbu, kas dedasi pasaulyje. Būsiu su savo mintimis. Labai mėgstu gamtą ir visuomet ieškau progų pabūti joje. Kartais važiuodamas pasuku iš kelio iš anksto neplanavęs. Nusileidžiu į kokį slėnį, sustoju prie Strėvos akmens. Nueinu į mišką, palikęs automobilį aukštelėje. Man jaukios abi būsenos – ir būti su žmonėmis, ir su savimi. Jos papildo viena kitą.

Nuolatinio vyksmo pripildyta diena reikalauja daug energijos.

Dažniausiai energiją mes iššvaistome neplanuodami savo veiklos. Aš energijos nebarstau beprasmiškam malimuisi po „maksimas“. Apsipirkti einu tik tada, kaip kažko reikia. Esu susikūręs gerai apgalvotą logistikos sistemą, ir daugelį reikalų sprendžiu pakeliui. Taip susitvarkiau gyvenimą, kad nešvaistyčiau energijos, o buičiai skiriu dėmesio tik tiek, kiek būtina. Dantų šepetukas ir pasta stovi visose gyvenamosiose vietose. Mėgiamos knygos – trimis egzemplioriais visuose butuose. Baltinių atsarga – irgi. Savo maršrutų nekeisčiau į nieką. Kaip ir Lietuvos į jokius auksinius rūmus Saudo Arabijoje.

Labai vertinu savo vienatvę ir laisvę, nepaisant to, kad labai daug laiko praleidžiu su žmonėmis. Nuvažiuoju į vietas, kur žmonių per kilometrą nėra ir mėgaujuosi tuo buvimu. Ten semiuosi energijos. Kai labai pavargstu, pasineriu į „didelę“ knygą, pavyzdžiui, Marselio Prusto „Prarasto laiko beieškant“. Moku atsistatyti gamtoje, kad ir priglusdamas prie ąžuolo, kuris teikia energijos.

Ar šią būtį ir buitį subalansuojančią sistemą pats sugalvojote, ar iš kažko pasiskolinote?

Viskas šiame pasaulyje jau seniai atrasta, o mums tereikia norėti tomis žiniomis pasinaudoti. Mano visa gyvensena suformuota pagal legendinio aktoriaus Michailo Čechovo metodiką, kurios paprastas tiesas, paremtas kūrybiškumo, vaizduotės jėga, dėstau ir verslininkams, ir studentams. Kol neturėjau nuolatinės vietos Klaipėdos universiteto kieme, netgi automobilį statydavau, pasitelkęs vaizduotę. Nuo Gargždų pradėdavau vizualizuoti gatves, posūkius ir vietą, kur stovės mašina. Ir ten, kur įsivaizduodavau, visuomet būdavo laisva  vieta!

Kartais manęs klausia, gal aš turiu antrininką? Nes padarau tiek, kiek keli žmonės vos spėtų. Taip yra todėl, kad viską prieš darydamas suplanuoju, išgyvenu  vaizduotėje. Tai pagreitina procesą ir suteikia jam daugiau kokybės. Sukuriu mintyse projektą, o paskui improvizuoju pagal situaciją. Tas, kuris sugeba vizualizuoti, laimi visose situacijose. O tas, kuris pasyviai atsiduoda atsitiktinumui, dažniausiai pralaimi.

Kartais girdime, kad džiaugtis nebėra kuo.

Visa, kas svarbiausia, yra mūsų viduje, o ne išorėje. Mano kredo – nelaukti, kol gyvenimas ar žmonės duos, o pačiam duoti. Tada ir gauni labai daug. Gamta nemėgsta tuštumos. Jei atiduodi, kažkas tave ir pripildo, susiklosto palankios aplinkybės, atsiranda žmonės, kurie padeda įgyvendinti sumanymus. Man gyvenimas, kaip sakė Herbačiauskas, – tai didelė simfonija, kurioje stengiuosi pagroti visais instrumentais. Kvėpuoti pilna krūtine, kurti, daryti. Tai – M.Čechovo metodo pagrindas. Gebėjimas žaisti, būti viskam atviru vaiku.

Tai mūsų pačių bėda, kad gyvenimas pilkėja, kad viskas nusibosta, viską žinome, niekas nebeįdomu. O  tada gali pro šalį praeiti pats Jėzus Kristus, o mes manysime, kad tai bomžas ir jo nepastebėsime.

Gyvenimas pilnas stebuklų, tik mes jų nematome.

Lietuviai dejuoja, kad per  mažai uždirba.

Mane piktina statistika, kuri liaupsina gausius abiturientų, stojančių į didžiausią užmokestį užtikrinančias specialybes, skaičius. Esu tikras, kad dauguma tą didelį užmokestį matys kaip savo ausis. O jei ir gaus tuos savo didelius pinigus, bus nelaimingi ir nepatenkinti.

Nes darys ne tai, ką nori?

Būtent! Nes visas mūsų gyvenimas – tai kūryba. Mes visi esame savo gyvenimo aktoriai ir režisieriai. Užmokestis, finansinė gerovė  – tik rezultatas, o juk įdomiausias dalykas – tai pats procesas. Rezultatas be to proceso, kuriame jautiesi patenkintas tuo, ką veiki, neateis.  Prabanga, kaip ir pinigai, geras užmokestis ateina savaime, jeigu darai tai, ką sugebi geriausiai, jeigu jauti pasitenkinimą procesu, jeigu gyveni pagal esminius dėsnius.

Reikia būti profesionalu toje srityje, kurioje tu esi gabus. Tada pinigai ateis patys. Jie seks paskui tave, ateis netikėtomis formomis. E.Fromo formulėje „turėti ir būti“ man svarbiausias „būti“. Nes jeigu visi akcentai sudėti į „turėti“, daraisi sargu to, ką turi.

 Daiktų ir technologijų pasiūla gundo net vaikus. Kaip gali joms atsispirti?

Mes, gyvendami vartojimo visuomenėje, turime aibę priklausomybių. Esame priklausomi nuo reklamos, vartojimo kaip narkomanai nuo adatos dūrio. Mums visko reikia kuo daugiau. Todėl pasauliui ir pranašaujama Apokalipsė. Mums visiems, Vakarų civilizacijos žmonėms, ne tik Graikijai reikia pagaliau prisiminti, kas yra tausojimas. Man keista, kad pasaulis taip rūpinasi Graikija, o nepasižiūri į save. Gal reikia nustoti gaminti vienkartines kelnes, batus ir suvokti, kad pasaulis, jo ištekliai nėra begaliniai? Ir jeigu visi tie 7 milijardai nori visko turėti, tai negali vartoti vienkartinių dalykų ir po to juos išmesti.

Reikia pradėti gaminti taip, kad daiktus naudotume ilgai ir jų užtektų visiems. Taip, kaip buvo per amžius. Vartotojų visuomenė – tai nukrypimas nuo esminių dėsnių. Jis tik patvirtina, kad plėtra negali būti begalinė. Kad plėtra negali būti be etikos, be dvasinio turinio. Turime suvokti, kad ekonomikos augimas yra kaip vėžio metastazių augimas, kurios sunaikins pasaulį ir žmogų. Jeigu nebus laiku susivokta.

Ekonomika ir jos plėtra turi tarnauti žmogaus savirealizacijai, o ne žmogus tarnauti laisvajai rinkai ir būti jos vergas, eliminuodamas savo pašaukimą, dvasinę prigimtį. Dabartinis pasaulis niekuo nesiskiria nuo Romos imperijos vergovės. Jonas Paulius yra pasakęs, kad ir kapitalizmas, ir socializmas naikina žmogaus orumą, tik skirtingomis priemonėmis.

Vienintelis būdas išsaugoti tą orumą – tapti žmogumi kūrėju. Kuris sugebėtų kurti save, būti savimi ir nepasiduoti jokioms manijoms bei madoms. Juk mus supa tiek daug daiktų ir žmonių, kurių mums nereikia. Būtina įsiklausyti į save ir atsirinkti, ko mums iš tiesų reikia, o ne elgtis kaip marionetėms, kurias užprogramavo vartoti ir gyventi taip, kaip mums iš tiesų nenaudinga.

Viešojoje erdvėje deklaruojamos visiškai kitokios tiesos. Ar nebijote būti apšauktas erezija?

Apie tai aš atvirai kalbu su verslininkais paskaitose, seminaruose. Ir jie man pritaria. Ne aš sugalvojau šias tiesas. Žmonės patys mato, jeigu įsigilina. Juk visi dvasiniai lyderiai atvirai kalba, jog krizė, kuri kilo, – tai visų pirma dvasinė, vertybių, o ne ekonominė krizė. Kad civilizacija, ypač Vakarų, kažkur ne ten akcentus deda. Ir tie destrukcijos reiškiniai vis gilėja.

Jau seniai kalbama, kad žmonėms būtina keisti mąstymą, jo kryptį. Keisti ne bankų darbą, o jų tikslus ir siekiamybes. Galvoti ne vien tik apie pelną bet kuria sąskaita, o orientuotis į rytdieną, įsigilinant į veiksmų pasekmes.

Akivaizdu, kad lietuviai nusiteikę toli gražu ne pozityviai. O gal mums koks liūdesio ir nepasitenkinimo genas trukdo džiaugtis gyvenimu?

Pasidarėme  baisūs materialistai. Mus vado dvi GG – godulys ir gobšumas. Materialus pasaulis negali normaliam žmogui suteikti pilno pasitenkinimo. Nes kiekvienam žmogui reikia nuolatinio dvasinio pasipildymo. Nesvarbu, esi tikintis, ar ne – dvasinis pamatas yra žmogaus esmė. Jokia materija ir besaikis vartojimas žmogui negali suteikti pilno pasitenkinimo.

Mus pripildyti gali tik kūryba. Nesvarbu, ką kuri – spektaklį, mezgi megztinį, kepi tortą ar vaiką augini. Tik veiksmas, kai keiti pasaulį, į jį įnešdamas kažką savo, tau gali suteikti pasitenkinimą. Gali visko norėti, bet greitai užsikimši. Dėl to lietuviai tokie pesimistai, kad per paskutinius dvidešimt metų visas viltis sudėjo į rinkos ekonomiką ir geresnio gyvenimo laukimą. Buvo sakoma, kad laisva rinka mus išganys, kad ji yra kažkoks išlaisvintojas, stebukladarys.

Žmogų nuo gyvulio, kuris gyvena vadovaudamasis instinktais, skiria aukštoji nervų sistema, mąstymas, galimybė rinktis ir laisvė kurti. O dauguma lietuvių nori tik vartoti, kuo daugiau turėti ir saugoti tai įsitvėrę dantimis. Dėl to esame nelaimingi, nes niekuomet visko neturėsime. Kažkas turės daugiau. O tu pavydėsi ir būsi liūdnas.

Tačiau kalbama, kad Lietuvoje daugybė žmonių gyvena žemiau skurdo ribos. Ar tikrai taip?

Mano naujausiame spektaklyje yra geras Herbačiausko tekstas, kuriame sakoma, jog dabar visi nori būti ponais be jokio darbo, be jokių pastangų. Lietuvoje visi nori būti turtingi, turėti aukščiausias pozicijas, geriausią darbą, geriausią užmokestį. Kitaip tariant, visi nori komunizmo. Bet taip juk negali būti.

Mums reiktų susirūpinti ne tuo, ką turime, o tuo, kas esame. Reikia susirūpinti savimi, išsiaiškinti, kas mums, kaip žmonėms, yra būdinga. O būdinga  – mąstymas, atsakomybė, pareiga, kūryba, savivoka. Jeigu į tai nukreipti savo vidinį žvilgsnį, niekada nebūsi nelaimingas. Visuomet rasti, ką pamatyti gražaus, apie ką galvoti, svajoti, netgi susieti save su tuo, kas jau praeityje, žmonėmis, kurie išėjo iš tavo gyvenimo. Jų nėra, tačiau lieka jų impulsai, draugystė, gražios emocijos.

Juk tremtiniai, kurie atsidurdavo Sibire išmesti šaltą naktį iš vagonų, neturėdami valgyti kažkaip išgyvendavo. Nes jie tikėdavo ir melsdavosi. Jie pirmiausiai statydavo ne „maksimas“, o šventyklas. O po to statydavo vietą, kur būdavo galima vaidinti. Jie sąsiuvinyje rašydavo negrabias eiles, piešdavo rugiagėlę. Kitaip sakant, jie kurdavo. Kūryba visur ir visuomet padeda išlikti bei išgyventi iššūkius.

Gal todėl ir mano seminarai traukia žmones, nes juose mokomės atverti kiekviename mūsų slypinčias kūrybines galias. Tai – svarbiausias įrankis ir receptas sėkmingam bei laimingam gyvenimui.

Tai kas yra ta kūryba? Muzikos kūrinys, spektaklis, nutapyta drobė?

Kur kas daugiau. Galime būti savo gyvenimo kūrėjais. Kūryba – tai tam tikras Dievo apspindėjimas, nes didysis kūrėjas yra Dievas. Mes galime lygiuotis į gyvulį, kuris gyvena instinktais, vartoja ir griauna. Arba galime tapti kūrėjais, pasinaudodami kiekviename esančiu dieviškuoju impulsu. Kažką atnešti naujo į šį pasaulį: pasodindami medį, užaugindami vaiką, sukurdami spektaklį, suteikdami džiaugsmo kitiems žmonėms.

Tik taip gali pajusti savo nemirtingumo esmę, suprasti, kad esi kažkas daugiau nei 80 %  vandens ir mėsa su kaulais. Tik tada kažkas tavyje atsiveria. Ir jauti, kad esi tiltas, dalis to didžiulio virsmo, kuris vyko tūkstantmečius. Ir toliau vyks…

Šaltinis: Vakarų ekspresas, 2011 11 19

Patiko? Pasidalink: