Jūratė Noack: “Gyvenimas gali būti gražus!”
1347
Gyvenimas žavus savo pokyčiais. Kartais jie mus “pagauna” netikėtai ir nepasiruošusius, o kartais patys įjungiame žalią šviesą, leisdami ateiti tam, kas jau subrendę, kantriai laukia mūsų pačių viduje.
Nes visa savo esybe jaučiame: atėjo laikas judėti kitaip, naujomis kryptimis…
Ir vis dėlto priimti sprendimą bei klausantis savo širdies balso pradėti eiti visiškai nauju keliu yra nelengva užduotis net labai stipriems vyrams. O ką jau kalbėti apie trapią moterį, kuri iš pradžių net nesupranta savo širdies kalbos, po truputėlį jos mokosi ir galop, visų didžiai nuostabai, ryžtasi išskleisti sparnus bei atversti naują savo gyvenimo puslapį…
Kukli, rami, labai šviesių akių mergina, kuri, kaip vėliau paaiškėjo, yra net trijų vaikučių mama (!), Jūratė Noack, pokyčiams brendo ilgai. Turbūt nuo to laiko, kai pasirinko studijuoti teisę. Nors vaikystėje svajojo būti ir šokių mokytoja, ir dailininke, o vienu metu buvo pametusi galvą dėl kirpėjos profesijos žavesio.
Dar ne taip seniai Jūratė dalyvavo teismo posėdžiuose, o jos parankinė knyga buvo kodeksas. Šiandien jaunos moters rankose dažniau įsitaiso alternatyviosios medicinos vadovėliai bei dvasinio pobūdžio literatūra. Ir nors mano pašnekovė iki šiolei puikiai išmano žemiškojo pasaulio įstatymus, vis dėlto jai labiau rūpi dangiškieji…
Neseniai Jūratė kardinaliai pakeitė veiklą. Pasikeitė ne tik jos pomėgiai, bet ir aplinka, žmonės, su kuriais bendravo. Buvusi Humboldo universiteto magistrantė, teisininkė, 8 metus praleidusi Vokietijoje ir dirbusi tarptautinį pripažinimą turėjusioje advokatų kontoroje ėmė studijuoti alternatyviąją mediciną ir šiuo metu yra Lietuvoje vis labiau populiarėjančio japoniško Kobido masažo terapeutė.
Tiesa, J.Noack veikla neapsiriboja vien tik Kobido masažu. Šiuo metu ji Klaipėdos universitete studijuoja alternatyviąją ir papildomą mediciną, pas dr. Liudmilą Vingilienę semiasi tradicinės kinų medicinos paslapčių, taip pat mokosi ir dirba Klaipėdos Holistinių terapijų mokykloje, kurią neseniai įkūrė drauge su Klaipėdos universiteto docente Aleta Chomičenkiene bei kolega Vytautu Gruzdžiu.
Jūrate, ar sunku pradėti keisti savo gyvenimą?
Sunkiausia apsispręsti pasirinkti kelią, o ypač, jei nesiseka jo taip greitai atrasti. Kai aplinkui – socialiniuose tinkluose, žiniasklaidoje – pilna “sėkmingų ir laimingų”, o tu viena “be vietos” ir nežinai ko griebtis, nors idėjų, norų daug.
Ilgai nejaučiau, kas būtų tikrai mano… Ši būsena yra siaubinga. O turint daugybę vidinių prieštaravimų tarp proto ir širdies, aplinkinių nuomonė dar labiau viską apsunkina. Tačiau kai prieini liepto galą, kai bet ką bedarydamas, kas atrodo “teisinga”, jautiesi taip, tarsi tavo siela miršta ir ji visa nerami ieško to kažko, kas skirta būtent jai, kažkas įvyksta.
Vieną dieną supratau: kol aš “to kažko savo” nerasiu, būsiu giliai širdy nelaiminga visą gyvenimą. Ir ta mintis mane gąsdino. Bet kai nusprendžiau klausyti savo širdies, manyje įvyko gili transformacija.
Atsirado vidinis žinojimas, jog mano kelias veda ten, kur reikia. Turbūt tai ir yra toji meilė sau, apie kurią mes dabar labai dažnai girdime: “mylėk save, nusipirk naują suknelę…”. Bet su tokiu meilės sau aiškinimu nesutikčiau. Man atrodo, kad meilė sau – tai yra išdrįsti gyventi su meile artimui, Dievui savo nuosavą gyvenimą, pagal savo pašaukimą. To nuoširdžiai linkiu kiekvienam.
Ar buvo prieštaraujančių, kurie sakė, pagalvok, esi teisininkė, geri pinigai, o dabar, kažkokie masažai?!
Na, taip tiesiai šviesiai niekas nesakė, kad nepritaria, buvo ir labai daug palaikančių, tačiau yra dar iki šiolei ir skeptiškai žiūrinčių. Man atrodo, kad tiek daug buvo vidinių kančių – atrasti savo veiklą ir kai tu jau esi ten, tiesiog nebegali savęs skaudinti ir galvoti, kad geriau kažkam įtiksiu, nei užsiimsiu tuo, ką darant dainuoja mano širdis.
Gyvenant Vokietijoje teko darbuotis vienoje geriausių tarptautinių advokatų kontorų. Tačiau net dabar nugara pagaugais nueina prisiminus, kaip man buvo sunku. Kildavo daug streso, maniau, gal su praktika praeis. Tuomet galvodavau, negi taip bus visą mano gyvenimą? Ta nuolatinė įtampa ir stresas. Ir ta nelaiminga siela… Nors nesigailiu dėl tos teisės, bet jaučiau, kad tai ne man.
Vieną dieną pagalvojau, kad gyvenimas juk gali būti gražus! Nejaugi tas darbas, kuris užima tiek daug tavo gyvenimo laiko, turi būti toks?
Kodėl vis dėlto pasirinkai teisininkės profesiją?
Kaip ir daug kas, profesiją rinkausi ne iš pašaukimo, o klausydama proto. Maniau kaip ir visi: reikia įgyti prestižinę specialybę. Rinkausi tai, kas buvo madinga, ką nuo vaikystės pažinojau. Mano tėtis yra teisininkas, tai ir aš pasirinkau teisininkės specialybę. Vilniuje baigiau bakalaurą, Vokietijos Humboldo universitete – magistrą. Ten sukūriau šeimą, susilaukiau dviejų vaikų ir grįžau su šeima čia, į Lietuvą.
Kada pradėjai jausti, jog kažkas tavo gyvenime ne taip?
Moterims būna, kad kai susilaukia vaikų, pasikeičia viskas: vaikai išmuša visą puikybę, nuima karūną. Tampi be kaukės, išsigrynini. Susilaukus trečio sūnaus jau Lietuvoje, daug galvojau, ką veikti. Maniau, reikia “brainštorminti” ir kažką sugalvosiu. Gal koks versliukas? Gal mokyklėlė vaikams?
Tačiau tikras žinojimas atėjo tuomet, kai susitelkiau į save. Kai supratau, jog atsakymų reikia ieškoti ne išorėje, o savyje.
Kaip atėjo mintis, jog tavo pašaukimas – Kobido masažas?
Mokiausi kelių skirtingų masažų – ajurvedinio, klasikinio ir japoniško. Tačiau, išmokusi japonišką, nebegaliu grįžti prie kitų. Nes aš šituo masažu labai tikiu, matau realius pokyčius, man norisi duoti žmogui tai, kas geriausia.
Vienu metu lankiau įvairius grožio kursus. Žiūrėdavau į juos atėjusias moteris ir matydavau nuovargį, jokio džiugesio jų akyse. Lyg ir atrodo nuostabiai, viskas išoriškai gražu, bet kažkas viduje prigesę. Supratau, jog nepakanka moterį papudruoti ir tušu padažyti, kad ji sužydėtų, to moters “pabudinimo” reikia ieškoti giliau.
Kobido veido masažas man suteikė daug atsakymų. Jis budina vidinę žmogaus esybę, o tuomet sužydi ir išorė.
Šiandien tiek daug įvairių masažo rūšių, kad net sunku atsirinkti…
Japoniškas terapinis veido masažas Kobido – vienas iš begalės Rytų medicinos “deimančiukų”. Labai džiaugiuosi, kad Dievas mane atvedė prie alternatyvios medicinos turtų skrynios, o šiuo metu esu labiausiai įvaldžius šį masažą, kurį išbandęs džiaugiasi kiekvienas.
Kobido masažas atsirado prieš 540 metų ir jame naudojami akupunktūriniai taškai, kurie veikia kaip natūralus liftingas, padeda atkurti sveikatą ir vidinę harmoniją. Žinoma, žmogaus mąstymo jų paspaudimas nekeičia, tačiau energijai imant laisviau tekėti, atblokuojami meridianai, vyksta bendras žmogaus pokytis, kinta ir mąstymas. Nors masažuojame tik veidą, jame esančių taškų spaudimas veikia vidaus organus ir visą organizmą. Tai tarsi pasyvi meditacija.
Masažo metu veikiami daugybė akupunktūrinių taškų, o ypač, raminančių, “vėjus varančių”, todėl žmogus jei neužmiega, kas būna pakankamai retai, patenka į tokią specifinę meditacinę būseną, po kurios jis jaučiasi kaip naujai gimęs.
Kai mokėmės masažo, mano mokytojas sakė: nenustebkite, jeigu žmogus pradės verkti. Nusistebėjau. Bet kai mokinomės ir man darė šį masažą pirmą kartą, man pačiai lygioje vietoje, be jokios priežasties pasipylė ašaros. Tuomet supratau, jog šis masažas yra šis tas daugiau nei tik fizinis “paplekšnojimas”. Tą pačią dieną po masažo žmogus gali jaustis nepakankamai žvaliai, tačiau kai išsimiega, į kūną priplūsta daug energijos ir jaučiasi lyg ant sparnų, naujai gimęs, kupinas energijos.
Teko skaityti, jog Kobido masažas gali atstoti net plastinę operaciją.
Aš esu už natūralumą ir manau, jeigu reguliariai darai masažą, mankštą, tinkamai maitiniesi ir, svarbiausia, esi laiminga, nieko nebereikia daugiau daryti. Nes viskas ateina iš vidaus – ir grožis, ir spindesys. O masažas yra tik viena iš priemonių pasijausti ir gerai, ir gražiai.
Aš tikrai tikiu, kad šis masažas yra nuostabus įrankis sielai, kūnui ir, žinoma, mūsų grožiui.
Mano pirmosios klientės, su kuriomis praktikavausi daryti masažą, buvo mano giminės moterys – mama, sesuo, teta. Dariau joms masažus tik kartą per savaitę, nors reikėtų du, ir mačiau, kaip akivaizdžiai pasikeitė jų veidai.
Kadangi masažuojamas ir kaklas, jį atblokavus, į veidą priteka šviežio kraujo, maisto medžiagų, pasimaitina kapiliarai, išsivaikšto užsistovėjusi limfa, veidas skaistėja. Ypatingai išryškėjo veido šviesumas, nes masažuojant veidas tarsi nubąla.
Kas yra svarbu, kad moteris būtų graži?
Meilė sau. Meilė Dievui. Apie tai tik neseniai sužinojau.
Anksčiau, regis, irgi mylėjau save, bet reikia teisingai suprasti. Priimti save, jeigu padarai klaidą, aprėki vaikus, nesigraužti dėl to. Juk esu tokia, kokia esu, daugiau padariau negerai – taip stengsiuosi nebedaryti, mokausi, dvasiškai augu, kad nebūtų tos graužaties. Nekalbu apie tai, kad reikia mylėti kūną, skirti jam dėmesį, skirti laiko sau. Labai daug žalos padaro savęs “grūzinimas” – mokausi to vengti. Mokausi priimti situacijas tokias, kokios yra. Ir nesistengti įtikti kitiems – ką čia kas pagalvos?
Visur norisi daugiau natūralumo ir tikrumo, santykiuose su savimi ir aplinka. Taip pat vidinė ramybė, tikėjimas Dievu yra didžiausias ginklas prieš bet kokius gyvenimo išbandymus. Kai esi ramus ir pradedi tikėti, kad viskas, kas beatsitiktų gyvenime, tave kažko išmoko, pradeda vykti stebuklai: sutinki tinkamus žmones, atsiduri tinkamose situacijose.
Bet tai juk neatsiranda iš oro?
Patirtis ir pamokos. Jei vienos neišmokstame, gauname panašią ir jos kartojasi, kol išmokstame. Kiti sako, kalta aplinka – prezidentė, vyras, bendradarbiai. Nedidelis procentas žmonių ieško priežasties savyje.Tačiau kaltinti kitą lengviausia, o kai atsiduri gyvenimo duobėje, kai pamatai, kad kaltinimas nepadeda, imi ieškoti išeities. Ir tada atsiranda laipteliai į šviesesnę dieną. Atskirti, kur egoizmas, kur meilė sau, yra kelias.
Ar padeda masažas žmogui atkurti balansą?
Jei žmogus reguliariai tai daro, jis giliai atsipalaiduoja, pamaitina ne tik kūną, bet ir sielą, jaukiai išgeria skanios arbatėlės. Tai labai padeda susiharmonizuoti.
Sunku suvokti protu, tačiau spaudomi akupunktūriniai taškai veikia mus įvairiapusiškai, net padeda atrasti atsakymus į rūpimus klausimus.
Mano labai mylima mokytoja Aleta sako, jog nesvarbu, kokia liga besirgtumei, viena iš didžiausių gijimo paslapčių yra ta, jog turi visiškai nurimti. Be minčių malūnų, atsakomybių maišų, reikia sugrįžti į save. To trūksta mums Vakarų pasaulyje.
Masažas yra daromas galvos srityje, o galvoje – visas pasaulis. Ir kai žmogus nurimsta, o dažnai ir užmiega masažo metu, atsiduria meditacinėje būsenoje, suprantu, jog pavyko, ir tai žingsnelis į žmogaus sveikimą. Nes tuo metu ir pati būnu meditacinėje būsenoje, koncentruojuosi tik į tą žmogų, vyksta apsikeitimas.
Man labai svarbus pirmas susitikimas. Terapeutas turi mokėti būti ramus, todėl pradžioje būtinas nusiteikimas. Negaliu iš karto guldyti žmogaus ant stalo. Reikia šiek tiek pakalbėti, sušilti, atsigerti arbatos ir tada lengviau ir jaukiau viskas vyksta. Žmogus ateidamas į masažą atsineša visą gyvenimą. O reikia, kad jis ne tik batus, bet ir tą gyvenimą paliktų už durų…
Ką patartumei žmonėms, kurie dvejoja ir stovi ant pokyčio slenksčio?
Patarčiau savo kelio ieškoti ne išorėje, ką daro draugas, kaimynas ar grupiokas, facebooko draugai, o susitelkti į save, panerti į savo vidų. Pirmiausia nuraminti protą malda ar meditacija ir tik tuomet, visiškoje tyloje, gali išgirsti savo širdies balsą. Jei nepavyksta, prašyti Dievo pagalbos, individualų atsakymą gaus kiekvienas, garantuotai.
Jei dar kažkas norėtų praktiškesnio patarimo, tai patarčiau apsilankyti pas rimtą astrologą, kuris tikrai gali patarti, kuri veikla būtų tinkama būtent jam.
—
Šaltinis: portalas Atvira Klaipėda, 2018 m.