Paslaptinga Tinos dieta: mažinanti ne apimtis, o viešumą

Žavinga šokėja, studijos “Tina Dance” įkūrėja, daugelio TV projektų dalyvė, ne kartą dėmesio viešojoje erdvėje sulaukusi ir dėl asmeninio gyvenimo peripetijų, klaipėdietė Kristina Tina Navickaitė šiandien gyvena uždarą ir žiniasklaidai beveik nepasiekiamą gyvenimą.

Žinoma moteris neslepia, kad tokiu gyvenimu labai mėgaujasi, iš  jaukaus asmeninio užutėkio pasitraukti kol kas neketina, nes, kaip juokauja pati Tina, šiuometu laikosi labai veiksmingos dietos, kuri mažina ne apimtis, o …viešumą.

Jau kuris laikas dailios moters portretai nebešmėžuoja žurnalų viršeliuose, jos nebematome didžiųjų TV šou scenose ir apie Tinos asmeninį gyvenimą sklado tik gandai.

Bet juk taip įdomu! Vieniša Tina ar kieno nors glėbyje? Lietuvoje ar kokiame šilto krašto pliaže? Vis dar šoka, o gal…? Po netrumpų įkalbinėjimų, Tina sutiko šiek tiek pasišnekučiuoti. Bet iš karto įspėjo, kad į per didelius atviravimus nesileis.

Kas nutiko, Tina? Anksčiau tavęs visur buvo pilna, o dabar lyg būtum kur emigravusi?

Niekur aš neišvažiavau, vis taip pat gyvenu savo namelyje prie ežero (juokiasi). Nebesinori labai daug savęs dalinti – toks trumpas būtų atsakymas. Buvo laikas, kai man atrodė, jog, kai prašo pakalbėti įvairiomis temomis, dalyvauti laidoje, privalau eiti. Viešumas man buvo lyg dalis mano darbo. Bet ilgainiui supratau, jog kalbėdama, visur dalyvaudama labai daug savęs atiduodu ir kad neprivalau to daryti. Juolab, kad turėjau tokių situacijų, kuomet viešumas man labai brangiai kainavo.

Primink, kokiuose projektuose esi dalyvavusi?

“Mis Klaipėda”, “Mis Lietuva”, įvairiausi šokių, dainavimo, pasimatymų, keliavimo projektai.Turbūt visuose, kurie tiktai vyko (juokiasi). Matyt, toks buvo etapas. Buvo smalsu ir įdomu. Gal aš nepasvėriau tos žinomumo naštos, kurios atgarsiai mane paveja iki šiolei? Štai, šiomis dienomis pasirodė daugybės metų senumo humoro laida. Man juokinga ir tuo pačiu keista, kaip aš ten taip drąsiai ir šmaikščiai dalyvavau. Nors tuo metu tikrai buvo visai smagu – puikūs žmonės, gera komanda. Kai dalyvaudavau, prieš kamerą būdavau tokia, kokia esu, jaučiausi laisvai, žaismingai ir komfortiškai.

Ar ten būdavai savimi? Ar tik tam tikras personažas?

Personažai buvo. Kuomet laidos kūrėjai duodavo scenarijų, suprasdavau, kad teks daryti taip, kaip parašyta. Bet aš labai daug negalvojau apie tuos personažus. Viskas gaudavosi natūraliai. Matyt, kiekviename žmoguje gyvena įvairių personažų, todėl esant palankioms aplinkybėms, jie  išlenda (juokiasi)

Pasakysiu atvirai: tikriausiai nebuvo nei vieno įrašo, kurį pažiūrėjusi, būčiau pasakiusi: štai čia tai labai gerai atlikau. Darbe esu perfekcionistė ir kritikė. Visą laiką save kritikuodavau: gal nereikėjo, gal per daug…Dabar kartoja laidas, žiūriu ir juokiuosi – jaunystė kvailystė, ką čia bepasakysi daugiau. Bet buvo toks laidos formatas, visi tai darė. Tai buvo ir kaip darbas, ir kaip pramoga vienu metu. Gyvenimo etapas, kai leidi sau šmaikštauti.

Ar kas nors tave dėl to viešai kritikavo?

Niekas apie mano vaidinimus nieko bloga nesakė, bent jau į akis. Aš pati sau buvau ir esu didžiausia kritikė. Bet žmogus keičiasi, auga, po kelių metų jo pasaulėžiūra tampa kitokia, ir tie dalykai, kurie anksčiau buvo smagūs, ilgainiui atrodo nebereikalingi. Visi televizijos projektai ir darbas juose yra gera patirtis. Aš daug ko išmokau. Man tai buvo ir dabar tebėra įdomu. Tik dabar tai darau labai saikingai ir stengiuosi pasverti, ar man tikrai to reikia. Gal tik kartais nesmagu, kai kokia TV laida ištraukia iš archyvų senų laikų įrašą, kuriame linksmai matavausi nuotakos suknelę, prilipina prie visiškai kitos laidos ir informacijos apie man tuo metu jautrią asmeninę problemą. Suprantu, kad jie neturi ką dėti, nes aš nekalbu, nesifilmuoju. Štai tokioje situacijoje aš tikrai susimąstau – na, kam tada ten reikėjo dalyvauti!

Kodėl taip pasikeitė tavo gyvenimas?

Pasakysiu banaliai: užaugau. Pradėjau galvoti: o kokia yra viso to, ką darau, grąža? Kokia vertė to nuolatinio savęs dalijimo? Smagu kalbėti ir daryti dalykus, kurie yra prasmingi ir kažkam naudingi, kai gali kitą įkvėpti ar savo patirtimi pasidalinti. Tada įvyksta tam tikri mainai. Tačiau kai klausia banalių dalykų… Ir dar man labai nepatinka viešuose pokalbiuose asmeninė linija: su kuo pusryčiauji, kas tave lydi, kas gyvena tavo namuose. Tos temos man atrodo neturi būti viešos. Tačiau iš tiesų aš sunkiai surandu, kokia tema galėčiau kalbėti ir pasauliui galėtų būti įdomu.

Mano gyvenimas nėra tema, kuri turėtų būti įdomi kitiems žmonės. Nes tai pletkų lygis, o jo būtent ir nesinori palaikyti. Nes tų pletkų ir taip pilna aplinkui. Kam gali būti įdomu, kokią suknelę nešioju? Kodėl turiu “sėdėti” televizoriuje ar laikraštyje ir visiems pasakoti, kaip gyventi, ką valgyti, ką nešioti, su kuo draugauti ar pyktis? Nesijaučiu esanti kažkokia guru. O TV – juk stebuklinga dėžutė: kai kažkas ten pakalba, iš karto paveikia didžiulį skaičių žmonių. Viešumo galia didžiulė! Pamenu, kažkada paatviravau apie mitybą, tai, kad pasipylė klausimai: pasakyk, ką vagyti?! Aš nežinau, ką valgyti kitiems. Žinau tik tai, kas priimtina man ir tai – mano asmeninė patirtis. Bet tikrai suprantu, kad tai, ką žmonės kalba viešai, gali paveikti kitus.

Vis dar eskperimentuoji su mityba?

Galima sakyti, kad eksperimentuoju. Tačiau tai labiau yra savo galimybių ir ribų tikrinimas. Na, su mėsa viskas kaip ir nuspręsta – nevalgau jau 15  metų. Ir prasidėjo viskas nuo eksperimento. Man buvo įdomu – o kaip man?Ar galėčiau?Ar pavyktų? Apskritai mityboje labai vadovaujuosi intuicija. Patarimų neklausau, vadovėlių neskaitau. Mano vadovėlis – mano vidus ir mano intuicija Jeigu pavalgau ir blogai jaučiuosi, tai ir yra atsakymas.

Na, bet dietos, kad ir dėl svorio suregulaivimo, gal vis tiek pasilaikai?

Moteris yra toks sutvėrimas, kad ji visuomet nori numesti vieną ar kitą kilogramą. O aš esu normali standartinė moteris, ne išimtis. Tad kiekvieną pavasarį noriu padailinti vieną ar kitą vietą. Todėl nusprendžiu, pavyzdžiui, išbandyti, grikių dietą. Arba visai atsisakyti saldumynų, nes  jie yra mano silpnybė. Daugelį klausimų, kurie kyla dėl mitybos, iškeliu į pabandymų lentynėlę. Pradedu tikrinti savo ribas, tyrinėti, kiek turiu valios, ar galėsiu atsispirti nevalgyti vieno ar kito produkto, ypač tokio, kurį labai mėgstu? Man įdomu patikrinti save. Pavyzdžiui, pabandyti papasnikauti penktadieniais – manau, būtų sveika.

Galvoju, kad valia yra labai svarbus įprotis, raumuo, kurį reikia nuolat treniruoti. Ir jis reikalingas tiek mityboje, tiek bet kur kitur.

Nors aš nelabai draugauju su alkoholiu ir niekada nebandžiau rūkyti, priklausomybe gali tapti bet kas, be ko tu negali gyventi. Tad aš stengiuosi užbėgti priklausomybėms už akių. Vis pagalvoju, kaip žmogus, toks tobulas Dievo sutvėrimas, mąstantis, protingas, galintis kurti stebuklus, įkliūna į priklausomybės pinkles?

Tai gali būti maistas, vaistai, kiti žmonės, be kurių negalime gyventi. Kaip atsiranda liga, kai smegenys nebesugeba susitvarkyti su problema, į kurią žmogus pats save atvedė?  Ir kur dingsta ta vidine galia, kurią kiekvienas turime?

Mano aplinkoje buvo ir yra rūkančių žmonių. Suprantu, kad tai kiekvieno asmeniškas pasirinkimas. Bet kuomet žvelgiu iš šalies, man yra liūdna ir baisu, kai jis tarsi praranda save, bėga kilometrus ieškoti tos cigaretės. Tada priklausai ne sau, o kažkam kitam – cigaretei, taurei.

O kokių priklausomybių turi tu?

Gal saldumynams, jūrai ir uogoms. Bet mano mama kartą pajuokavo, kad aš esu scenomanė. Nes yra narkomanai ir yra scenomanai. Scena irgi kaip narkotikas. Kodėl atlikėjai eina į sceną – kad gautų dėmesio. Ovacijos, aplodismentai, visuotinis susižavėjimas…

Vadinasi, atsikratei ir scenomanijos?

Negaliu taip kategoriškai teigti. Gal tiesiog aš stengiuosi ją riboti. Anksčiau deklaruodavau frazę: šokau ir šoksiu, tada nukrisiu, atsikelsiu ir vėl šoksiu. Man ir dabar labai patinka šokti. Patinka kurti ir būti scenoje. Galbūt sunkoka surasti erdvių, kur galėčiau reikštis taip, kaip norėčiau aš. Dažniausiai pasirodymai pagal kvietimus renginiuose diktuoja paprastą  ir greitą formatą, o man šiuo metu norisi iššūkių. Kas paprasta – neįdomu, jau praėjau šį etapą, dalyvaudama įvairiuos projektuose.

Bet tikrai buvo ir yra tokių projektų, kuriuose daug erdvės kūrybai ir polėkiui. Ten norėdavau užsibūti ilgiau. Pavyzdžiui, projektas su delfinais. Buvo neįtikėtina ir gera. Regis, plaukčiau ir plaukčiau. Šokčiau ir šokčiau su tokiais nuostabiais gyvūnais. Ten laikas sustodavo.

Ką veiki dabar?

Sunkus klausimas. Turbūt esu ieškojime… O tokiame amžiuje toks atsakymas skamba keistai, tiesa? A, ji savęs dar neatrado! Tyrinėju daugybę dalykų, tačiau nesu įkrtusi į kažką viena. Yra “Tina Dance” studija, darbuojuosi ten. Šokėjos šoka renginiuose ir TV projektuose. Tačiau ir be manęs ten procesas vyksta,  jam diriguoja mano nuostabioji sesuo Agnė. Kartu mes labai stiprios.

Šiuo metu man patinka kurti įvairius dalykus. Esu dirbusi reklamos kūrime, video montažo darbuose, su komanda vienos įmonės užsakymu esame sukūrę dokumentinį filmą . Organizuoju renginius. Patinka būti teatre, kartais ten padedu išjausti smulkmenas ir pasidalinu kūno bei judesio patirtimi. Mane domina tai, kas išranku. Domina nauji dalykai, kai gali ir dirbti, ir mokytis kartu. Kai tik atsiranda schema, atsiranda receptūros, pagal kurias galima “kepti” kokį nors produktą, tada man darosi nuobodu.

Labai įdomūs fotografijos kūrybos užkulisiai. Kartais nuklystu į tą spalvingą pasaulį su mano artima drauge Viktorija (fotografe Viktorija Vaišvilaite-Skirutiene. – Aut. past.). Galiu padėti žmogui, kuris fotografuoja ir tam, kuris pozuoja. Padedu atsipalaiduoti prieš kamerą. Man labai smagu kurti komandoje. Kartais nutinka taip, kad su Viktorija kartu gyvenu kūrybinį gyvenimą, nes su ja kitaip neišeina, kaip tik į tą jos spalvingą fotografijos gyvenimą įkristi ir skristi.

Galvoje sukasi sumanymai ir idėjos: kaip surasti drabužius, pataisyti nuovargio apgadintą nuotaiką, kaip padėti atsipalaiduoti žmogui kadre. Kartais sukuriu vėją, surandu muziką, kartais šoku ir padedu Viktorijai surasti ežerą, kai ji pavargsta ir būtinai reikalinga atgaiva.

Kartais mudvi būname kūrybos draugės – taip apibendrintai būtų galima pasakyti, nes negaliu savęs vadinti nei asistente, nei stiliste. Nes mano veikla aprėpia daugiau, nei pagalba, mes drauge pasineriame į kūrybinį projektą, kuriame daug juoko ir nuotykių. Ir mums tai labai patinka.

Spėju, kad ir vienoje vietoje ilgai nusėdėti tau sunku. Keliauji?

Kai nebūnu namuose, tuomet keliauju (juokiasi). Labai ilgai nekeliavau. Prieš dešimt metų bijojau skrydžių. Sakydavau, kad namuose yra geriausia, Lietuva gražiausia. Turėjau baimę palikti savo erdvę, įprastą rutiną. Bet turbtū kelionėmis užsikrėčiau.

Vis daugaiu ir daugiau mano gyvenime kelionių. Paskambina ir sako: reikia apsispręsti per dieną, ar važiuoji? Ir aš spontaniškai įsipaišau į kokią nors kompaniją. Keliauju su sesės šeima, su draugų šeima, tai viena, tai ne viena. Keliauju ten, kur skanus maistas, graži gamta, šilta jūra.

Kas tau svarbu dabar?

Jeigu darbe, – prasminga kūryba. Šokių studijoje matau moteris, kurios pradedėjusios lankyti studiją, pabėga nuo kasdienybės, atsiskleidžia, pradeda gražiai judėti, švytėti. Man labai malonu matyti, kaip keičiasi tų moterų veidai, kaip jos ima švytėti, pasitikėti savimi – jaučiu prasmę.

Yra  studiją lankantys vaikai, kurie pribėga, apsikabina ir šaukia: “oi, kaip mes jūsų pasiilgome!” Tai maža mano gyvenimo virtuvėlė, kurioje veikiu tai, kas man suteikia emocinę gražą.

Ramybė – tau vertybė?

Iš tiesų, aš mėgstu ramybę ir vienatvę. Mama nesupranta, kaip aš galiu būti viena savaitę namuose ir beveik nekalbėti. Visuomet randu ką veikti, – tai darže, tai prie ežero. Patinka eiti prie jūros, su dviračiu, pėsčia, bėgte, uogauti, grybauti, galiu net į firmą eiti viena. Neturiu vienatvės baimės.

Jeigu eiti  į sceną, tada jau šiek tiek kitame lygmenyje. Kad būtų iššūkis, kas skatintų ūgtelėti ir parnokti pačią save, tai, ko dar nesu dariusi. Dabar norisi daryti tai, kas teikia dvasinę pilnatvę. 

Ko nemėgsti?

Nemėgstu gyvenimo su daug taisyklių ir rėmų. Pavyzdžiui, jei turiu dvivietį “smartą”, kodėl juo negaliu vežti daugiau žmonių? Juokauju. Nemėgstu šokti pagal vadovėlių nurodymus. Tačiau mėgstu preciziškai įgyvendinti užsakovų norus, taip pat pedantiškai tvarkyti namus, labai gražiai nupjauti žolę.  Kai kurie dalykai man patinka, o kai kurie ima dusinti.

Turiu tokią mėgiamą frazę ir artimi žmonės mane su ja tapatina. Kai manęs ko nors paklausia, aš atsakau: aš pagalvosiu. Ne visais atvejais, tiesa. Štai į kelionę greitai nuskuodžiu (juokiasi). Net kai einu į parduotuvę, ar kai daiktą pamatau, dvi dienas galvoju, pirkti, ar ne?Nežinau, ar tas galvojimas geras,  nes žmonės, kurie daug galvoja, paskui persitempia. Tad kartais norėčiau “išsisoperuoti’ savo galvojimą, nes man jis kenkia ir pešasi su mano kūrybos laisve.

Esi graži moteris – negi vis dar viena? Myli ką nors?

Aišku myliu! Nes be meilės labai liūdna. Meilė pakylėja, užaugina sparnus, akys blizga. Ir aš šia prasme nesu balta varna. Mano širdy gyvena meilė.

Bet juk ne meilė žmonijai?! Tina, ar yra šalia tavęs vyras?

Taip, yra žmogus, su kuriuo man gera apsikabinti. O daugiau šia tema nenorėčiau atvirauti.

Ar sunku pamiršti tai, kas buvo? Tuos skaudžius dalykus, kurie nenorom palieka antspaudą ir verčia saugotis naujų žmonių, naujų santykių?

Meluočiau, ji sakyčiau, kad viską pamirštu. Laikas išgydo žaizdas, bet palieka randus. Esu linkusi mąstyti šviesiai ir pozityviai. Manau, nesmagu praėjusį etapą prisiminti kaip skaudulį. Reikia paleisti, ir aš labai mokinuosi tai daryti, nelaikyti savyje jokio pykčio. Taip, kažkas buvo, kažkas užgavo. Tebūnie tai pamoka, kurią turėjau praeiti, bet nesiunčiu niekam praleiksmų ir kaltinimų. Stengiuosi atleisti ir paleisti, tebūnie. Niekas juk manęs netempė į bėdą. Suklumpi, atsitiesi ir vėl eini. Žinoma, būna momentų, kai norėčiau papykti, pagrūmoti, bet tai juk nieko neduoda. Pykdamas ir grūmodams tu grįžti atgal ir vėl pabūni tame blogume.

O kam to reikia? Atleisti, paleisti, šviesiai nudažyti ir galvoti apie šviesų rytojų, kuris tikria ateis – tai mano siekiamybė.

Tina, o kiek tau metų?

Kalbėti apie savo metus aš nebijau, tačiau man visuomet smagu pakoketuoti šia tema. Niekuomet neslėpiau savo metų, jų nepaslėpsi, nes “paguglinus” bet kas gali greitai sužinoti. Šių metų rugsėjį man bus 41-eri. Kodėl šia tema koketuoju? Na, gal kad žmonės nustemba, sako, oi, negali būti, taip gerai atrodai! Taip tokiu būdu gali gauti ir komplimentų (juokiasi).

Taigi, kol kas mano metai manęs negąsdina. Labiau gąsdina rėmai ir normos. Ir aplinkos spaudimas. Pavyzdžiui, kai tiek metų, tu privalai turėti tą ar aną, pasidaręs tai, mano mama, kai buvo tokio amžiaus, jau turėjo tą ir tą. Mane labiau gąsdina standartai, kuriuos matau aplinkui. Ir kuriuos tau stengiasi primesti visuomenė ar aplinka. Jeigu su tuo nesutinki, bado pirštais.

Tada aš galvoju: o ką daryti, jeigu man gaunasi kitaip?…O su metais esu susidraugavusi, nejaučiu jų naštos, sveikatos pokyčių. Ir raukštelės priimu natūraliai.

Ar esi iš tų, kad moterų, kuri mėgsta natūralumą?

Manyčiau, kad moters grožis geriausiai atsikleidžia tuomet, kai suskamba ir vidus, ir išorė. Jeigu nespindi iš vidaus, kiek besigražintum, ką bedarytumei, nepadės.

O kaip tu savimi rūpiniesi?

Galbūt būdama tokių meų turėčiau daugiau rūpintis. Kartais pasimėgauju masažais, kaukėmis, pedikūru, manikiūru, gera kosmetika – man malonu. Bet vėlgi bijau priklausomybių. Kartais žmonės taip įkrenta į tas procedūras, kad jos tampa jų svarbiausiu užsiėmimu. Dar nė karto nesu dažiusi savo plaukų. Beje, aš gimiau su vienu žilu plauku (juokiasi)

Vis dėl to, man atrodo, kad daugelį dalykų, kad gerai atrodyti, galima pasidaryti iš vidinių resursų: pabėgioti, padaryti mankštą, palysti po šaltu dušu, grynas oras, aliejukai. Esu natūralistė, nelinkstu į eksremalius pokyčius. Kita vertus, tepk netepęs, jei viduje nešvytėsi, pasitepusi kremu už 50 eurų, tikrai neprašvisi, jei vaikščiosi pajuodusiais paakiais ir liūdnomis akimis..

Ir paskutinis klausimas, Tina, tai kada ne šou, o realybėje apsirengsi baltą nuotakos suknelę?

Aš būtinai apie tai pagalvosiu… (juokiasi)

Teksto autorė: Rolanda Lu

Foto: Viktorija Vaišvilaitė Skirutienė

Šaltinis: žunalas “Stilius”. 2018 08 28