Maniau, tinkluose apsireikšiu tik kai praeisiu security. Pasidžiaugsiu, kad va, pagaliau išskleidžiau sparnus pirmam šių metų skrydžiui svetur.

Nors visai netoli, į savo antrus namus Nyderlanduose, kur gyvena šeima. Kultūrinis turas Amsterdame ir paskui į Bergen op Zoom, jaukų miestuką visai šalia Belgijos sienos.

Tačiau pakeliui į Klaipėdos autobusų stotį kai kas nutiko…🙂

Eidama iš namų į mikriuką, genama perdėto atsargumo, sumaniau patikrint ar viskas, kas būtina, savo vietoje: ID kortelė, banko kortelės ir t. t.

Vidury gatvės! 😀

Viską radau savo vietose ir linksma, kad už 2 su trupučiu valandų būsiu Amsterdame, smagiai žingsniavau link stoties.

Bet kažką nusprendžiau pasižymėti telefono užrašinėje ir netikėtai pamačiau, kad kažkas (ne iš draugų) bando su manimi susisiekt per mesindžerį žinute. Laimė, kad neignoravau!🙂

– Ar ne tu pametei kortelę? – perskaičiau žinutėje.

Širdis ėmė tankiau plakti.

Sustojau, puoliau tikrint, ar ko nepamečiau. Prisipažinsiu, pirma mintis buvo – vėl sukčiai!😀

O banko korteles tai ir nėra!

Iki mikriuko išvykimo – vos kelios minutės!

Puoliau skambint žinutę parašiusiam žmogui. Sako, radau tavo kortelę, esu prie Vytauto didžiojo gimnazijos.

Kuprinę – ant nugaros, lagaminelį – į rankas ir bėgte:) Kailiniai storiausi, juk žiema. Suplukusi lėkiau atsiimti banko kortelės.

Prisipažinsiu, bėgdama spėjau ir visko prisigalvoti :))) Kokios greitos tos mintys, pasirodo:) Ir ne visai kūrybinės 🙂

„Jis manes nepalauks”

„Nespėsiu į mikriuką” ir t t iš serijos, „…o kas, jeigu…” :))

Tačiau aš tas mintis žaibiškai keičiau į tokias, kurios mano realybei buvo palankesnės:)

„Visur spėsiu”

„Mane lydi fortūna ir globoja Dievas”🙂

***

Kai išvydau mano banko kortelės radėją, žagtelėjau, čia gi Gintas! Pažinojau jį nuo Bohemos laikų.

Jis man įteikė radinį, atsisakė apdovanojimo, palinkėjo gero kelio ir pasuko link savo namų….

Man iki mikriuko liko 4 minutės, o aš nuo mikriuko – minimum 7 minutės kelio!

Vėl begte!!!

Mikriuką sustapdžiau jau išvažiuojantį iš stoties.

Vairuotojas sustojo.

Maloniai nusišypsojo.

Viskas susidėliojo taikoje ir ramybėje…

***

Istorija banali.

Ją papasakojau ne todėl, kad parodyčiau savo žioplumą, o kad pasidalinčiau su jumis savo patyrimu, kaip, mumis rūpinasi pats gyvenimas.

Kaip kuriasi ir persikuria scenarijai, kad atsitiktinumų nebūna, o mūsų mintys, nusiteikimas – taip pat įveda daug korekcijų į situacijas…

Ačiū Visatai, kuri rūpinasi manimi.

Ačiū ir Visatos „rankoms” bei gerai širdžiai – Gintui.🙏🧡

2025 02 20

FOTO. 2025 m. akimirka iš kelionės į Olandiją

Patiko? Pasidalink: