Dabar karantinas atrodo tarsi miražas. Laikas, kai laikas buvo sustojęs.

Tuomet daugelis įprastų dalykų atrodė nepasiekiami. Ypač man, dalį karantino laiko užstrigus Indijoje.

Visuomet buvau pratusi prie nuolatinio fizinio krūvio. Neįsivaizdavau, kaip galiu gyventi nejudėdama – be miško, be bėgimo, be ilgų pasivaikščiojimų!
Bet teko įsivaizduoti! 😂

Štai tada, labiau nei mantros ar meditacijos man padėjo paprasčiausias judėjimas.

Toks, koks buvo įmanomas toje vietoje ir toje situacijoje – joga, tempimo pratimai, vaikščiojimas aplink ašramą.

Kasdienė disciplina neleido praskysti, laikė prie žemės (nuskristi ten oi kaip greitai galima), padėjo išlaikyti sveiką protą ir gerą fizinę savijautą.

Kai 2020 m. kovo 16 d. atvykau į ašramą Putapartyje, kitą dieną jo vartai užsivėrė ilgiems 4 mano karantino Indijoje mėnesiams, kuris tarpais buvo net gana rūstus – be galimybės išeiti iš savo kambario.

Be to, kiekvieną dieną temperatūra – iki +50, drėgmės ore – vos 18%, iki musonų sezono – dar keli mėnesiai. Iki namų – iš viso nežinia kiek…

Ir mano kūnas ėmė streikuoti… Ryte prabusdavau sutinus, akys užlipusios, visą kūną skaudėdavo lyg traktorius būtų pervažiavęs, kaklo negalėjau pasukti – visas sutemptas, o strėnuose apsigyveno labai skausmingas dieglys, kurį iki tol jau buvau išgyvendinus…


Po maždaug mėnesio, kai ir fizinė, ir psichologinė įtampa tapo nebepakeliama, vieną rytą, gulėdama ant savo kietos vienuoliškos lovos, tariau sau “stop!”. Turiu kažką su savimi daryti!


Nes nežinau, kiek dar teks pragyvent uždarytai. Nežinau, kada išvyksiu namo.

Bėgioti nėra kur, sukant ratus aplink ašramą – daug neprivaikščiosi. Vien kvėpavimo pratimų ir meditacijų taip pat nepakanka. Ašrame – labai stipri energetika, o fizinis kūnas ir protas nebesugeba su ja susitvarkyti…

…Tuo metu Lietuvoje taip pat įsibėgėjo karantinas. Sporto klubai užsidarė ir mes su drauge Jolita šešrius metus vykstančias “Laimingų moterų” mankštas, nusprendėme perkelti į internetą, į uždarą feisbuko grupę. Tai, žinoma, buvo didelis iššūkis.

Aš – Indijoje su labai silpnu internetu, niekada tokių dalykų nedariusi online, bandžiau atlikti organizacinius veiksmą. Surinkti moteris, įtikinti jas, kad online mankštos – taip pat gerai, kaip ir gyvos.

Visai netikėtai šios online mankštos tapo ir mano išsigelbėjimu!

Keldavausi anksti ryte, dar neprašvitus, kol temperatūra proto ribose, ir, pasiėmusi telefoną, prietemose keliaudavau į rasos nubučiuotą pievelę, apsuptą žydinčių augalų ir palmių.

Atsirinkau fb grupėje įkeltus sau tinkamiausius pratimų kompleksus, pradėjau kiekvieną mielą rytą juos praktikuoti beveik po valandą. Po to dušas, meditacija ir aš – kaip ant sparnų!


Ir žinote, mano kūnas man už tai padėkojo. Ne tik kūnas! Tapo lengviau priimti be galo daug absurdiškų dalykų, kurie tuo metu vyko, pakelti savas ir svetimas įtampas. Ir pakankamai ramiai išbūti ten, kur likimas mane nubloškė. Greičiau praeidavo liūdesiai ir ilgesiai…

…Grįžus namo, virtualių mankštų pratiką su Jolita vėl padariau kasdiene. Jau šešta diena sėdžiu izoliacijoje:)

Vienintelė mano fizinė veikla – grindų plovimas, virtuali mankšta su Jolita ir du ratai Skulptūrų parke su Viskiu – mano šunimi ryte ir vakare. Ačiū Dievui – taisyklės šito nedraudžia.
***
Esu 100 % tikra: reguliarus judėjimas padeda gerai jaustis ne tik kūnui. Jis stiprina mūsų vidinę jėgą ir neleidžia galvoje apsigyventi baimėms, o kūne – ligoms…

2020 m. lapkritis

Foto: Thank you Elena Tittes🙏

Patiko? Pasidalink: