Vakar grįžau namo iš trumpos viešnagės Nyderlanduose, kur gyvena dalis mano šeimos.Įžengiau pro savo namų duris Klaipėdoje ir apėmė labai keistas jausmas: tarsi pasaulis būtų sumažėjęs…

Dar vakar ryte, iš Leideno autobusu keliaudama į Schiphol oro uostą, akimis matavau, regis, bekraštes, kanalų “suraikytas” ir vis dar ryškiai žaliuojančias pievas, kuriose ganėsi baltų karvių, avių kaimenės, krykštavo antys, žąsys.

Marksčiausi nuo kylančios saulės ir akies krašteliu stebėjau, kaip kantriai autobuso vairuotojas laukia, kol ką tik vidun įšokęs vaikinukas kokias penkias minutes susijaudinęs kuičiasi piniginėje, kišenėse, ieškodamas pravažiavimo kortelės. O jos neaptikęs, atsiprašydamas pakelia ranką ir išlipa.

Baltais marškiniais pasidabinęs vairuotojas irgi pakelia ranką vaikinukui, žavingai nusišypso ir labai ramiai, lėtai pajuda pirmyn.

Žmogus svarbiau nei tvarkaraštis…

Iš autobuso išsiropštusi su savo raudonuoju, indijas išmaišiusiu lagaminu, aš taip pat pakeliu ranką ir pamoju vairuotojui atsisveikindama. Mačiau, kad taip daro visi olandai, dėkodami už kelionę. Baltmarškinis autobuso vairuotojas man taip pat nusišypso, parodydaamas pilną burną baltų dantų:) Akimirką pasijuntu dalimi to pasaulio, kuriame esu tik viešnia…

Tas jausmas, kad pasaulis sumažėjo, nes dar užvakar sėdėjau Hagoje ir ragavau dieviškai skanią Loretos pagamintą moliūgų sriubą, dėkojau už dovanų gautus valgomuosius kaštonus. Juos reiks kepti orkaitėje, sako, jų skonis kaip bulvių.

Loreta – viena iš paskutinės „Laimingų moterų“ viešnagės Indijoje keliauninkių, jau aštuoneri metai gyvenanti Nyderlanduose. Kartu pasivaikščiojome po rudenėjačią Hagą, ragavome tradicinių olandų spurgų, kurias gatvėse ima pardavinėti tik artėjant Kalėdoms. Išbandžiau ir olandų pamėgtus mažučiukus blynelius poffertjes, su olandų vėliavėle, įsmeigta į besilydančio sviesto kalną…

…Pasaulis sumažėjo, nes per kelias valandas gali nukeliauti tūkstančius kilometrų. Anksti ryte gerti kavą Leidene, o vėlyvą popietę – jau Klaipėdoje.

Taip, viskas aplink mus labai keičiasi. Vis labiau kitaip, nei buvo.

Mažiau išorinės laisvės. Tačiau vidinės laisvės niekas uždrausti negali.

Ir mes vis dar turime laisvę mylėti…

Patiko? Pasidalink: