Jeigu iškištume liežuvį Ajurvedos daktarui, jis tikrai nesupyktų, o pasakytų apie jus daug vertingų dalykų. Pavyzdžiui, ką valgote, kaip miegate. 

Arba, kad esate persidirbęs (ir prisidirbęs!) tiek, kad nebematote gyvenime paties gyvenimo. O jei daktaras dar paklausytų jūsų pulso! 

Su tikrais Ajurvedos daktarais, kurie iš pulso nusako likimą, o iš liežuvio – kur kišti jo nedera, kurie pašnabžda slaptus lieknėjimo ir geros savijautos receptus, teko susipažinti ir man bei grupei Laimingų moterų ajurvedinių atostogų metu.

Nes grožis, jaunystė, gera savijauta – tarsi burtažodžiai, kurie veikia kiekvieną moterį. O jeigu dar prie viso to pridėsime lieknėjančias apimtis ir visa tai – egzotiškoje šalyje, kur šilta, žalia, jauki aplinka, daug saulėje sunokusių vaisių ir atvirų šypsenų?!

Kai pirmą kartą išgirdau apie Ajurvedą ir šio, 5000 metų tradicijas puoselėjančio mokslo galimybes – paprastais žemiškais būdais subalansuoti dvasios ir kūno netobulumus, pagerinti savijautą – iš karto ėmiau svajoti apie tokias atostogas. 

Ir štai, 2019-ųjų rudenį,  drauge 10 “Laimingų moterų ”,  išskridau į Indijos pietus, Keralos valstiją, kur prie Arabijos jūros apstu ajurvedinių centrų, siūlančių ne tik įprastas, bet ir gana egzotiškas ajurvedines procedūras.

Norėdama patirti tikrą, civilizacijos dar nereformuotą ajurvedinį gydymą, ieškojau tokio vietos, kurioje iki šiolei būtų laikomasi senųjų tradicijų. 

Ir radau! Tai – dr. Franklino pančakarmos institutas ir tyrimų centras, įsikūręs Čovaros miestelyje netoli Trivandrumo (Pietų Indija), ant Arabijos jūros kranto.  

Centro ištakos siekia 400 metų, kai dr. Franklino giminaičiai, turintys ajurvedinį išsilavinimą, pradėjo gydyti vietinius gyventojus.

Pats Dr. Franklinas gimė ir užaugo tradicinėje Ajurvedos medikų šeimoje. Visi šios šeimos nariai buvo pasišventę Ajurvedos profesionalai, o žinios  bei patirtis – perduodama iš kartos į kartą. 

Nuo kitų Ajurvedos centrų jis skiriasi ne tik tuo, kad jame teikiamos autentiškas ajurvedinis gydymas su išlikusiomis egoztiškomis procedūromis, bet ir tuo, kad tai – labiau gydykla, ligoninė, o ne SPA, kokių, pasivadinusių klinikomis, apstu Indijoje.

Dr. Franklino centras – ne tik sertifikuotas Indijos vyriausybės, bet ir pažymėtas “Green leaf ” ženklu. Jis laikomas vienu geriausių Keraloje, siūlančių tradicinį ajurvedinį gydymą. Ir  labai populiarus tarp užsieniečių. Čia gydytis atvyksta žmonės iš Šveicarijos, Prancūzijos, Vokietijos, Latvijos, Rusijos ir, žinoma, Lietuvos.

Centre triūsia 4 ajurvedos gydytojai, kurių vienas budi ištisą parą, 65 terapeutai-masažistai, 4 seselės, suruošiančios ir pacientams išnešiojančios ajurvedinius vaistus. Ir net ne sezono metu šie visi specialistai būna pilnai užimti!

Tai kas ta pančakarma?

Dantis valom, kūną prausiam, tačiau žmogus – ne vien tik tai, ką mato akys. Visa, ką metų metus krauname į save – ne tik maistą, bet ir stresą, emocijas – niekur nedingsta, lieka mūsų viduje. Ir, jei nenorim prisišaukti ligų ar ankstyvos senatvės, tai reikia kažkaip pašalinti. 

Pirmą kartą tą keistą žodį  – pančakarma – išgirdau iš vieno pažįstamo, kuris nuvažiavęs į Indiją nusprendė išbandyti ajurvedinį gydymą, nes labai norėjo numesti svorio ir atsikratyti rimtokų negalavimų. Buvo toks rubuilis vyrukas, grįžo lieknas ir švytintis.

Man buvo labai smalsu, kaip gi jis tuos kilogramus pametė ir taip žavingai atsinaujino! Pasakojo jis dyvų dyvus (tuomet man taip atrodė), klausiausi akis išpūtusi.

Pamenu, prajuokino pats žodis pančakarma, nes gi atrodė, prie ko čia ta karma, jeigu kalba eina apie organizmo išvalymą?! O “panča” man priminė aukštaitišką žodį “pančiaka” – arba kitaip tariant kojines…

Vis dėl to karma minima ne šiaip sau: iš sanskrito kalbos išvertus karma reiškia darbą. Patyrusi pančakarmą, supratau, kad tai tikrai rimtas darbas – ir pacientams, ir terapeutams.


Neįsivaizduoju, kaip tokį visapusišką detoksikacinį procesą galima būtų suorganizuoti Lietuvoje. Nei tokios drėgmės bei šilumos, nei litrais pilamo aliejaus, nei tokių specialistų ir jautraus požiūrio į žmogų savo šalyje neteko patirti. Plius, kad pančakarma vyktų harmoningai, būtinas visiškas atsijungimas nuo įprasto pasaulio reikalų, o Indija tam labai tinka: namo nepriskambinėsi, internetas irgi ne visuomet greitas…

Be to, atliekant pančakarmos procedūras pacientas tikrai turi pasišvęsti sau ir tam, kas su juo vyks, nes ne visi procesai būna malonūs. O ir  kasdieninės procedūros (masažai, aplikacijos ir kt.) užima nemažai laiko – apie 4 valandas su trupučiu. Praktiškai visą dieną tik darbas!

Pančakarma – prieš 5 tūkst. metų Indijoje atsiradusios holistinės gydymo sistemos –  Ajurvedos – dalis, galingas organizmo švarinimo būdas, veikiantis ne tik mūsų fizinį kūną, bet ir dvasią, emocijas, šluojantis kaip šluota užterštas mintis, ilsinantis ir atpalaiduojantis tiek kūną, tiek vidines erdves.  

Pančakarma išvalo visą organizmą nuo toksinų, tarsi perkrauna iš naujo visas gyvybines sistemas. Nes dauguma šiuolaikinių žmonių gyvena persitempę. Kol vieną dieną gyvenimas pats mus “išjungia” – dažniausiai per ligą.

Taigi ne šiaip sau pastaruoju metu pančakarma, padedanti “išjungti save” sąmoningai, be drąstiškų pasekmių, tampa tokia populiari ir ne viena Lietuvos žvaigždė skraido į Ajurvedos klinikas Indijoje valyt organizmo. Kad akys labiau žibėtų…

Dėlės kraujo nesiurbė

Tradicinės pančakarmos metu atliekami penki veiksmai Vamana (vėmimas, kurį sukelia pienas su įvairiomis žolėmis), virečana (žarnyno valymas), nasija (nosies ertmės, veido daubų, kaktos plovimas), vasthi arba nasti (klizmos), rakta mokša (kraujo nuleidimas dėlių pagalba).

Neišsigąskite, šiuolaikinė Ajurveda jau nebesilaiko didžiosios dalies pančakarmai būtingų veiksmų, prisitaikydama prie žmonių, atvykstančių iš Vakarų, poreikių ir kuriems kai kurios procedūros gali atrodyti drastiškos. 

Tad ir mums, nors buvome tradicinės Ajurvedos gydykloje, dėlės kraujo nesiurbė. Tačiau ir be jų pakako egzotikos, pavyzdžiui, kaitinimasis labai specifinėje indiškoje garų pirtyje, akių plovinas ghi sviestu, ausų valymas žolių dūmais, kuriuos pūtė per vamzdelį ir kt.

Nepaisant šiokių tokių adaptacijų, pančakarma iki šiolei efektyviai gydo žarnyno ligas, plaučius, bronchus, artritą, psoriazę, rimtas nervų sistemos ligas, galvos skausmus, imuninės sistemos sutrikimus ir daugybę įvairiausių negalavimų, įskaitant ir onkologines ligas.

Pančakarma susideda iš trijų stadijų: organizmo paruošimo, valymo ir atstatymo. Net ir be specialaus rasajanos (atjauninimo ) ciklo, detoksikuojant organizmą, jis gražėja, jaunėja. 

Tai – “pašalinis” ir labai malonus pančakarmos povekis…

Tropinės liūtys ir šypsenos 

Musonų periodas – pats palankiausias metas atlikti pančakarmą. Nes drėgnas klimatas padeda lengviau organizmui detoksikuotis, jį dar labiau suminkština. Todėl atvykome pačiu laiku – rugsėjį Keraloje apie 30 laipsnių, labai drėgna, naktimis pliaupia tropinės liūtys.

Tik atvykusias į pančakarmos centrą mus pasitiko maloniai besišypsantys administratorius – ne su duona ir druska, o šviežiai spaustomis ananasų sultimis. Jis smulkiai nupasakojo gydymo eigą, tvarkaraštį, aprodė, kur maitinsimės, kur bus atliekami masažai ir procedūros. 

Nuo pirmos iki paskutinės akimirkos buvome apsuptos demesio ir jautėmės taip, tarsi atsidūrusios mums artimoje šeimoje. Regis, visi – nuo kambarių tvarkytojo iki masažisčių – žinojo kiekvieną mūsų dienos žingsnį, supratingai šypsojosi, vadino vardais. 

Kitą rytą turėjome pirmąją konsultaciją pas dr. Sony. Jis daug klausinėjo apie gyvenimo būdą, įpročius, veiklą, sapnus, skonius, pojūčius ir t. t. Matavo pulsą, spaudimą, svorį, ūgį, tyrinėjo liežuvį. Kažką kruopšiai rašėsi į storą sąsiuvinį.

Nustatė prigimtinę došą ir kas šiuo metu išderinta bei remiantis šia diagnoze, paskyrė procedūras, ajurvedinius preparatus, maistą, kurį galima valgyt, o nuo kurio derėtų susilaikyti.  Gydytojo dėmesio sulaukdavome kiekvieną dieną: prieš procedūras jis matuodavo spaudimą, klausinėdavo, kaip jaučiamės. 

Vegetarinis, beje, labai skanus, maistas, būdavo patiekiamas jaukiame ajurvediniame restorane. Tačiau iki tol mūsų laukė šioks toks išbandymas, dėl kurio, tiesą sakant, ir atvykome iš taip toli…

Detoksikacijos pradžia – ghi periodas

Jei dar neteko girdėti, ghi – tai lydytas, išvalytas sviestas, iš kurio kaitinimo metu pašalinamas kazeinas ir kitos baltyminės priemaišos. Indijoje jis ne tik  naudojamas maisto gamyboje, bet ir gydomaisiais tikslas: jo yra daugelyje ajurvedinių preparatų, o detoksikacijos metu ghi naudojamas organizmui suminkštinti, kad toksinai lengviau atliptų nuo žarnų sienelių ir pasišalintų. 

Taigi, jau nuo antros dienos iš ryto gėrėme ne kavą (jos, beje, visos detoksikacijos metu tenka atsisakyti, kaip ir gyvulinės kilmės produktų, alkoholio, rūkymo – kam tai atktualu), o po pusę stiklinaitės šilto ghi sviesto, užsikądamos citrina. „Kaip tekila”,- bandėm juokauti tarpusavyje, rydamos šiltus riebalus, pasiraukydamos, bet šventai tikėdamos, kad tai – mūsų sveikatos ir grožio labui.

Antrąją viešnagės pančakarmos centre dieną „paragavome” ajurvedinių masažų, vieno trukmė – apie 3 val. Mus tepė įvairiais aliejais, žolių milteliais, „mušė” karštais žolių ryšulėliais, vėl aliejais, masažavo veidą, plaukus, vartė kaip čeburekus – ant pilvo, šonų, nugaros. Sunku patikėt, bet tokio masažo metu kelis kartus saldžiai numigau!

Masažą pasikeisdamos atlieka trys moterys, į patalpą atveda ir išveda už rankos, aptarnavimas, bendravimas, humoro jausmas – nuostabūs. Jautiesi pats svarbiausias žmogus tą akimirką. Tik spėk prasitarti kažkam, kad maudžia nugarą – atlekia iš karto su tepalais ir ajurvedinių vaistų stiklinaite.

Prisipažinsiu, pirmą kartą taip ilgai negėriau kavos (10 dienų), todėl pirmąsias dienas šiek tiek skaudėjo galvą. Bet buvau laiminga, kad galiu apseit.

Tris ghi periodo dienas teko susilaikyti ir nuo skanesnio maisto. Be jau minėtų šiltų riebalų vietoje pusryčių, per pietus ir vakare gaudavome ant vandens virtos ryžių sriubos be druskos ir mažutį dubenėlį virtų daržovių. Atrodė dieviškai skanu, kai esi alkanas. Beje, irgi seniai nepatirtas jausmas…

Tokia detoksikacinė dieta truko tik tris dienas, o dienotvarkė atrodė taip: ryte joga, ghi sviestas vietoj pusryčių, šilta imbierinė arbata alkiui malšinti, pietums ir vakarienei – ryžių sriuba su virtomis daržovėmis. Daug masažų. Daug aliejaus – pilve, ant kūno, plaukuose. Vakare – šopingas. O kaip gi moterys be jo?! 

Ypač, kai visai prie mūsų centro  – aibė maloniai viliojančių papuošalų, drabužių, prieskonių ir kitokių nematytų gėrybių kupinų parduotuvėlių.  Pro jas praeiti sukaupus valią tekdavo bent kelis kartus per dieną, grįžtant iš masažų, pasidabinus raudonais arba žaliais masažiniais chalatais… Tačiau vakare atsigiriebdavome su kaupu, šlavėme lentynas be gailesčio…

Ghi periodo dienomis atėjus į restoraną, kiti valgantieji pakeldavo akis nuo skanių ajurvedinių patiekalų, gundančiai pūpsančių mangų, ananasų, vynuogių lėkščių, draugiškai šypsodavosi ir klausdavo: „Ghi periodas?” Išgirdę,”taip”, užjaučiamai linkčiojo galvomis ir linkėjo sėkmės.

Ilgai laukta apsivalymo diena

Ir štai, atėjo ta, ypatingoji, „purgation” diena, kuriai taip kantriai ruošėmės, gerdamos ghi sviestą ir valgydamas bedruskę, ant vandens virtą ryžių sriubą!

„Today is purgation day!”, – nuo pat ankstyvo ryto kaip susitarę kartojo gydytojai, seselės, masažuotojos, kambarių tvarkytojai, restorano padavėjai.

Ir draugiškai tapšnodami per petį, šypsojosi. Jautėmės ypatingos, tik nežinojom kodėl. Ir nenutuokėm, kas slepiasi po tomis šelmiškomis šypsenomis.

Regis, visas resortas šventė kažkokią vietinę šventę, kuri kėlė šypsenas, džiaugsmą ir skatino mumis labiau rūpintis, rodyti dar didesnį dėmesį.

Pliaupiant musonininiam lietui, masažuotojos kiekvieną už parankės vedė pas gydytojus tikrint spaudimo. Po to – 20 min aliejinis masažas ir… garų pirtis.

Kai pamačiau garų pirties įrenginį, pirmas įspūdis – kad tai kažkoks slaptas kankinimo būdas! Juokais paklausiau, ar tai nėra pavojinga? Masažuotoja Prosena paslaptingai šypsojosi ir kartojo: okay, okay… 

Garų kubile, iškišus tik galvą, pabuvau 10 min. Aliejuotu kūnu žliaugė prakaitas. Po to atėjome į ghi patalpą – ten, kur tris dienas rinkomės „pusryčiauti”. Gaktaras Ravi vis pajuokaudamas informavo apie „purgation” eigą.

„Dabar išgeriate vaistus ir greitai bėgate į savo kambarius. Po to kas pusvalandį geriate karštą vandenį ir maždaug už valandos TAI turi prasidėti! Kol į tualetą nenueisit 5 kartus, negausit pietų”- kikeno. Ir tai buvo tiesa.

Pasirodo, ir visą dieną niekur nereikėjo eiti. Net pietus atnešė į kambarį, o mūsų didysis darbas buvo – valytis…

Apie patį procesą smulkiau nepasakosiu, bet turbūt supratote, kad po trijų dienų dietos, augaliniais vaistais buvo sukeltas viduriavimas.

Nors procesas nelabai romantiškas, dėmesys mums buvo lyg būtume Bolivudo žvaigždės. Net kelis kartus mus lankė daktaras su sesele, rūpestingai klausinėdamas, kaip jaučiamės.

Po to barmenas iš restorano atnešė į kambarį pietus – jau „pamėgtą” bedruskę ryžių sriubą ir maža dubenėlį virtų daržovių. Po valandos seselė vėl teiravosi apie savijautą, o barmenas iškilmingai į kambarį įnešė citrinų arbatą – „kad atgautume jėgas”.

Kad palaikytume tarpusavio ryšį, įkvėptume, padrąsintume viena kitą, skubiai buvo sukurta grupė socialiniame tinkle. Ten liejosi karščausios naujienos apie valymosi eigą.

Vakare, susirinkusios draugėn reziumuoti „purgation day” rezultatų, jautėmės kupinos energijos ir lengvos kaip plaštakės.

Bet, svarbiausia, „purgation day” mus dar labiau suvienijo! Pasirodo, bendros patirtys ir mažos paslaptys – tarsi vitaminai moterims, nuo kurių veidai pražįsta šypsenomis, o į namus skrieja emocijų kupinos žinutės: „Mes laimingos!”

Per dvi savaites – minus 4 kg

Ajurvedinės atostogos truko tik dvi savaitės, o per tą laiką tiek daug visko įvyko! Tai, ką patyrėme, buvo kažkas absoliučiai naujo ir unikalaus. Ypač – tradicinės ajurvedinio gydymo procedūros, kurių dauguma Ajurvedos centrų jau nebedaro, labiau orientuodamiesi į lepius užsieniečių poreikius.

Atliekant kai kurias procedūras, man teko nugalėti ir baimės jausmą. Ypač, kai darė akių procedūrą su ghi sviestu arba per vamzdelį, įstatytą į ausį, pūtė šiltus dūmus, išgaunamus deginant vaistažoles ant anglių.

O tas jausmas, kai guli ant medinio masažinio stalo, po masažo greitai transformuoto į negilią vonią, o dvi moterys variniais arbatinukaisi tave laisto šiltu medicininu vandeniu! Jaučiausi kaip lingamas, ant kurio šventų ritualų metu pila kokosų pieną, aliejų ir dar viską, ko mano vakarietiškas protas nesugeba suvokti:)

Šios kelionės metu atradome viena kitą, moterišką bendrystę, kuriai įsiplieksti nereikia jokių specialių praktikų – pakanka tik būti tuo, kuo esame ir ten, kur esame, šiek tiek mažiau galvoti ir daugiau būti, mėgautis šiluma, paprastu, tačiau labai skaniu maistu, masažais ir (kaip gi be to?!) šopingu!

Labai svarbi informacija tiems, kam aktualus svoris! Visos kartu praradome 15 kilogramų:) Vienos moters pasiektas svorio kritimo rekordas – 4 kg per dvi savaites. 

Bet jie, regis, tas nukritęs persikraustė į lagaminus, kurie tiek pasunkėjo, jog reikėjo įdėti nemažai pastangų, kad juos uždaryti ir neviršyti leistino bagažo limito!

Kad prarasti kilogramai vėl nepersikraustytų ant kūno, prieš išvykstant, finalinės konsultacijos metu, dr. Sony kiekvienai asmeniškai rekomendavo, kaip maitintis grįžus, kad išliktume gražios ir energingos. Taip pat gavome paketus su ajurvediniais preparatais, kad detoksikacinis procesas tęstųsi ir namuose.

Kokios išvados po tokių egzotiškų atostogų? 

Saiko jausmas tikrai padeda geriau jaustis, o kad būčiau soti, maisto iš tiesų reikia labai nedaug. Įsitikinau, jog puikiausiai galiu apsieiti be kavos, druskos, cukraus, pieno produktų. Ir dar labiau pamilau jogą, kuri yra neatsiejama pančakarmos dalis.

Išvaliusi organizmą tikrai jaučiuosi žymiai geriau o, svarbiausia, lengviau! Daugiau energijos, pagerėjo lankstumas, nustojo skaudėti nugarą. 

Pančakarma iš tiesų duoda puikų startą keisti gyvenimo būdą ir mąstymą. Nes tik nuo jo ir trupučio valios priklauso, ar kasdienybė vėl nepriaugins kilogramų, į valgiaraštį nesugrąžins šokoladukų ir neprarys noro gyventi kitaip. 

Darnoje su savimi ir pasauliu, atsakingai pasirenkant, ką dėti į burną, ką galvoti, ką jausti, ką priimti, o ko – atsisakyti…

—

Straipsnio autorė: Rolanda Lu

Foto: Viktorijos Vaišvilaitės Skirutienės nuotraukos

Šaltinis: straipsnis spausdintas 2019 m. gruodžio mėn. žurnale VAKARAI

Patiko? Pasidalink: