Meilei nėra svetimos žemės

Kartais ieškome viena, o randame visai ką kita. Važiavau susitikti su dukra, kuri gyvena Olandijoje, tačiau atradau… Olandiją.

Sėdėdama lėktuve tarp dviejų ausinėmis nuo pasaulio atsitvėrusių ir telefonus kankinančių vyrų, supratau, kad pasisvečiavusi, – įsimylėjau. Taip netikėtai, kad net pradėjau svarstyti, gal visai norėčiau Olandijoje pagyventi ilgiau?

Man labai patiko olandiška tvarka, aiškumas, lengvumas, atsipalaidavimas, tolerancija ir pagarba žmogui. Koks jis bebūtų.

Olandijoje tikrai yra vietos ne tik dviračiams, bet ir senukams! Čia gerbiami vyresni žmonės, jų labai daug dirba aptarnavimo sferoje. Garbūs senjorai, vaikai, damos, hipsteriai – visi smagiai gurkšnoja kavą toje pačioje kavinėje.

Na, taip, olandai valgo daug mūsų akimis nesveiko maisto – visokių sumuštinių, su sūriu, kiaušinais, picų ir pan. Mieste sunku rasti normalią vietą užkąsti, jeigu nenori prabangaus restorano arba bulkučių, sumuštinių.

Tačiau daug juda, yra ramūs ir atsipalaidavę ir taip turbūt kompesuoja nesveikus įpročius, nes gyvena ilgai, atrodo jauniau, nei liudija pasas.

Parduotuvėse viskas supakuota, sumiksuota. Net vanduo su mėta, avietėmis – paruošta imti ir tuojau vartoti. Sako, kad olandai tinginiai, stengiasi kuo mažiau užgaišti laiko gamindami, tad naminis maistas – ne jiems.

Transportas sutvarkytas labai aiškiai ir paprastai. Yra viena visoje šalyje galiojanti kortelė. Automatuose, kurie stovi stotyse, ją pasipildai ir gali keliauti autobusais, traukiniais kur tik nori. Svarbu nepamiršti koretelę nuskenuoti ne tik įlipant, bet ir išlipant bei paspausti stop mygtuką: autobusas be signalo nestos.

Dideli kelių ir automobilių mokesčiai Olandiją pavertė dviračių šalimi. Dviračių infrastruktūra išplėtota ir puikiai sustyguota. Tik svarbu neužlipti ant dviračių kelio užsižiopsojus, nes gali partrenkti.

Olandija man tapo nedidele mankšta prieš Indiją, į kurią išvykstu vasario 26 d.. Tačiau vaikščiodama po jaukias Eindhoveno senamiesčio gatveles, visai netikėtai prisiminiau Olandijos ir Indijos sąsajas.

Pirmas miestas, kurį aplankysime su Laimingomis moterimis, – tai pirmoji europiečių gyvenvietė Indijoje – Kočis. 17 amžiuje Kočio tvirtovę valdė olandai ir pervadino šį miestą į Stormsburgą. O 19 a., mainais už salą prie Sumatros, olandai Kočį atidavė britams.

Beje, Kočyje yra ne tik olandų, bet ir portugalų kultūros pėdsakų: Šv. Pranciškaus bažnyčios kapinaitėse paladotas žymusis portugalų jūrininkas, jūros kelio į Indiją atradėjas Vasko de Gama.
– –
Kelionės – tai vėjas, kuris nuneša mus kaip augalų sėklas į iki tol nepažįstamą žemę, sudaigina, subrandina… Ir ribos tarp to, kas baugino, buvo neašku, svetima, – išsitrina, nutiesdamos kelią meilei.

O meilei juk nėra svetimos žemės…
– –
Dar gali spėti atrast kitą žemę ir save joje. Paskutinis skambutis moteriai, kuri moka ne tik svajoti, bet drįsta ir apsipręst įgyvendint svajonesi! 🙂

Jeigu nori prisijungti prie vasario 26 d-kovo 11 d. kelionės į Indiją, parašyk man: info@laimingosmoterys.lt