Tų priežasčių, kodėl vėl ir vėl traukia į Indiją – šimtas ir viena. Kuri iš jų ta, esminė, nežinau. O gal jos ir nėra…Kai man gera, sakau: kaip Indijoje. Kai rytas apniukęs, grįžtu mintimis į vietas, kuriose švietė saulė.

Kas pašventina vietas

Jei gerai pasičiupinėsime savo viduje, aiškiai suprasime: šventomis vietas padaro ne šventi paveiksliukai, mantros, ypatingos relikvijos, o būsena, kurią ten patiriame. Todėl vėl ir vėl grįžtame ten. Bent mintyse…

Pati galingiausia praktika, padedanti į savo gyvenimą pritraukti laimės jausmą – grįžti vaizduotėje į vietą, kurioje jauteisi labai gerai ir atgaminti tai, ką jautei. Nesvarbu, kur ir su kuo tai buvo… Vis tiek liko tas ypatingas jausmas, kai, regis, imi kvėpuoti laisviau, kai širdį užlieja begalybė, kai jauti tokią užplūdusią meilę, nors ji neturi jokio apčiuopiamo objekto…


Išduosiu savo mažą paslaptį. Turiu dvi tokias vietas, į kurias grįžtu vaizduotėje, kai trūksta saulės Klaipėdoje: Putapartis, Satja Sai Babos ašramas, labai ankstyvas rytas… Ir Gokarna…

Vandenyno ošimas ir absoliuti ramybė

Tas jausmas, kai jautiesi gamtos, Dievo dalis. Kai anksti ryte pakyli nuo skambančių šventyklų varpų, smilkalų kvapo ir tiesiai iš lovos eini į vandenyną išsimaudyti, nes jis – už kelių šimtų metrų! Virš galvos ošia palmės, dieną sugerdamos kaitrius saulės spindulius, nakčia – užliūliuodamos, nunešdamos į sapną, o ankstyvos sutemos dovanoja tokį nuostabų dangų, kokio niekada gyvenime nesu regėjusi – nusėtą milijardo žvaigždžių!

Pirmą kartą šį mažą, Indijos piligrimų ir ramesnį poilsį mėgstančių užsienio turistų pamėgtą miestelį aplankiau 2009 m. Tuomet į Gokarną plūdo tūkstančiai maldininkų iš visos Indijos, kad sudalyvautų viename didžiausių festivalių – Šivaratri šventėje. Legenda byloja, kad būtent šioje vietoje, požemio karalystėje kovojant su demonais, Šivai dievas padėjo sugrįžti į šį pasaulį per karvės ausį, todėl miestelio pavadinimas ir reiškia “karvės ausis”.

Žmonių buvo tiek, kad autobusai iš geležinkelio stoties į miestelį keliavo prigrūsti kaip silkės statinėje, o pačioje Gokarnoje pro piligrimų spūstis tekdavo brautis. Tad, suprantama, tąkart su Gokarna susipažinti nelabai pavyko, bet sau pasakiau, kad kada nors norėčiau pamatyti, kaip ji atrodo be triukšmingos Dievą šlovinančios minios. 

Dar kartą į Gokarną atklydau 2014 m.. Tąkart mane čia atvedė meilė, o pasivaikščiojimai Arabijos jūros pakrante, maudynės naktį, pasišviečiant žibintuvėliais, paliko romantiškų prisiminimų šleifą…

Ir štai po kelerių metų pertraukos, 2019-iaisias, aš vėl sugrižau į mylimą vietą. Su mintimi  ramiai pabūti, pajausti, kuo gi patraukli “karvės ausis” turistams, tarp kurių dominuonantys rusai ir prancūzai, nors apstu čia ir kitom kalbom kalbančių keliautojų.

“Karvės ausyje” šilta ir nebrangu

Yra keli variantai, kur Gokarnoje galima apsistoti ilgesniam laikui. Pačiame miestelyje nenorėčiau ir kitiems nepatarčiau. Per daug judesio, dulkių ir kainos neatitinka indiškos kokybės. Apskritai, spalio – vasario mėnesiais Indijos pietuose – pats turistinis sezonas, tad kainos, ypač populiaresnėse vietose, gerokai aukštesnės, nei kitais mėnesiais.

Kitas variantas – išsinuomoti bambukinį ar nedidelį mūrinį namelį beveik pačiame paplūdimyje. Tokie “apartamentai” yra beveik už kiekvienos lauko kavinės, kurių, panašių į vėjo perpučiamas pašiūres, pristatyta kas keli šimtai metų.

Nors tokių, dažniausiai dviviečių namelių kainos nedidelės ir svyruoja nuo 150 iki 500  rupijų  už parą (3-7 eurai), didelių patogumų juose nereikėtų tikėtis.

Gana negrabiai iš oranžinės spalvos plytų nudrėbtas nedidukas namelis (dabar jau galima pamatyti ir išvaizdesnių apartamentų), kuriame vos telpa didelė geležinė lova, tinklelis nuo uodų, skalbinių segtukais langą dengianti užuolaida ir vonios kambarys, kurį išrankus europietis vargu ar galėtų vadinti vonia, nes ten – Lietuvoje jau veik su žiburiu randamas tupimasis tualetas, nupilamas vandeniu, čiaupas, iš kurio, atsukus, tiesa, normalų kraną bėga drungnas vanduo. Neišsigąskite, taip buvo 2014-aisais. Dabar tokiuose namukuose jau yra ir dušas, ir normalus klozetas.

Tiesa, vanduo drungnas, o rytasi beveik šaltas. Tiems, kas nežino, pasakysiu, jog karštas vanduo Indijoje dažniau aptinkamas tik prabangiuose viešbučiuose.

Elektra tuose nameliuose yra, nors, kas įprasta Indijoje, kartais ima ir dingsta pačiu netinkamiausiu laiku, tad būtina visuomet po ranka turėti žvakę ir žibintuvėlį.

Nei staliuko, nei dar kokių kitų rakandų tokiuose nameliuose nėra. Tačiau puiki galimybė pasijusti praktiškai kaip Robinzonu negyvenamoje saloje, kai itin kukliomis sąlygomis tenka susikurti pakenčiamą buitį. 

Gyvenant tokioje vietoje gana rimtu iššūkiu tampa kasdienis apsivalymas nuo smėlio, kuris, kaip Kobo Abės kūrynyje “Moteris smėlynuose”, nuolat kėsinasi užkariauti nedideles namelio erdves.

Kaimynai – įvairių tautybių, bet dažniausiai, rusai, kurie kaip tas smėlis, netrunka užkariauti bent kiek laisvesnes ir patrauklesnes pasaulio teritorijas. Žmonės čia važiuoja su šeimomis, net vos gimusiais kūdikiais, kurių ne vieną teko matyti suguldytą paplūdymyje ant patiesaliuko ramiai miegančius kaip angelėlius.

Šios vietos privalumas bent jau man akivaizdus. Tai gyvenimas beveik ant jūros kranto. Gyvenimas gražioje gamtoje, naktį girdint vandenyno ošimą, stebint gausybės krabų, rausiančių savo duobeles ir bėgančių nuo bet kokio judesio, gyvenimą.

Voliojuosi sau ant šilto smėlio ir stebiu prigludus prie pat geltono smėlio tiek arti, kad net gali įžiūrėti mažas, įvairiausių formų smilteles, blizgius, beveik miltų smulkumo kriauklių gabalėlius, galvoju, kiek mažai iš tiesų žmogui reikia.

Gali atsikelti ir tiesiai žingsniuoti į pliažą, kuris vos už kelių šimtų metrų. Gali naktimis stebėti fantastišką dangų – tokių ryškių žvaigždžių dar neteko matyti.

Visi nameliai, kuriuose teko gyventi Gokarnoje, buvo visai ant Atlanto vandenyno arba oficialiai vadinamos Arabijos jūros kranto. Paeini trisdešimt metų ir tiesiai iš lovos atsiduri šiltame vandenyje. Buvo įdomu pajusti, kad čia irgi būna potvyniai ir atoslūgiai, tiesa, ne tokie dideli, kaip kitose Atlanto vandenyno vietose. 

Jeigu nori naktį išsimaudyti, reikia patamsyje apgraibomis keliauti toli toli, tad labai praverčia žibintuvėlis, kuris čia apskritai yra nepamainomas daiktas.

Šiuo metų laiku Indijoje, konkrečiai Gokarnoje,  temsta  gana anksti, apie pusę septynių, todėl, jeigu tenka užtrukti kokioje paplūdimio kavinėje arba miestelyje ilgiau, klampoti smėliu tenka patamsiais.

O patamsyje čia gręsia nemažai įvairiausių “pavojų”. Pavyzdžiui, vietinių gyventojų primėtytų “bombų”, nes jie savo gamtinius reikalus kartais atlieka ten, kur patogu, ant pavyzdžiui, ant vandenyno kranto:) Tiesa, ten, kur gyvena turistai, jie taip elgiasi rečiau.

Šio pliažo, kurį vadina Miesto (Main bich) pliažu, energetika puiki. Vos patekėjus saulei, gali ant kranto stebėti visą dvasinių praktikų paradą – nuo jogos, meditacijos, pranajamos, tai chi iki elementaraus vakarietiško kroso. Jam čia, beje, labai palankios salygos, nes pliažas ilgas, o smėlio danga kieta. Kas patrauklu bent man, tie žmonės iš tiesų, o ne dėl akių praktikuoja.

Čia tikrai nedominuoja parodomieji ir grupiniai užsiėmimai – kiekvienas gilinasi tik į save ir nesidomi, ką daro kaimynas. Ča nėra dvasinio popso, kuris taip bado akis kitose Indijos vietose.

Trečias kartas nemelavo

Kai vėl Gokarną aplankiau 2019 m. vasarį ir, išlipusi iš naktinio autobuso patraukiau link pagrindinio miesto pliažo, kaip pirmąjį kartą, kai atklydau į šį šventąjį miestelį, vyko Šivaratri festivalis.

Daugybė piligrimų, dideliu turgumi virtusi pagrindinė miestelio gatvė, kurioje be perstojo keliavo procesijos, mušė būgnai, vyko aukojimai ir kitokie ritualai.

Pliažas storai nusėtas šiukšlių, kurias palieka po ritualų saulėlydžio stebėti atvykstančios minios indų.

Tai nemaloni atkarpa, kurią praėjus prasideda gražus, balto smėlio paplūdimys, „aplipęs” mažais restoranėliais, o už jų – įvairiausi „apartamentai” : nuo nendrinių pašiūrių už 150 rupijų parai iki prabangesnių, už 1000 rupijų su jaukiais gėlių sodeliais, palmių giraitemis.

Apėjusi keletą vietų, pasirinkau jaukų ir nebrangų namuką, kurio svarbiausias privalumas, – čia pat po nosimi šniokščiatis vandenynas, gražus pliažas. Kai nusileidžia saulė ir pakeli akis į dangų, gali išvysti jį nusėtą labai ryškiomis žvaigždėmis, o palei pakrantę – daugybę mažų judančių švieselių – prožektorių, kuriais pasišviesdami kelią po vėlyvų vakarienių grįžta namukų po palmėmis gyventojai.

Prožektoriaus šviesa vėl nuslysta drėgnu smėliu ir išgąsdina mažyčių krabų koloniją, kurie baukščiai sprunka, įsirausdami į siaurus urvelius, nepalikdami jokio savo buvimo pėdsako.

Iš tolumos atsklinda būgnų garsai, mano kaimynas Aleksejus brazdina gitaros stygas, raminančiai šniokščia vandenynas…
—
Gokarna – tai vieta, kurioje kadaise apsilankius, pirmą kartą gyvenime pajutau begalinę ramybę. Ir tą išlaisvinantį jausmą, jog žmogui iš tiesų reikia labai nedaug, kad būtų laimingas…

Gokarna, Indija, 2009 vasaris, 2014 sausis, 2019 vasaris.

    Patiko? Pasidalink: