Sugrįžti namo

Man labai patinka iškeliauti, kad paskui vėl galėčiau sugrįžti. Ir vėl galėčiau nerti į labai paprastus, netgi buitiškus kasdienybės ritualus, vėl  atrasti jų žavesį, kuris ilgainiui išdyla kaip delčios ragelis ir kurį būtina atgaivinti, retkarčiais paspaudžiant “restart”…

Ir tada vėl lengva keltis anksti, sveikinti saulę, vesti pasivaikščioti šunį, klausytis tylos, kuri tokia ypač saldi sekmadienio rytą po maldos; stebėti pro langą kiemą, rūką, automobilius, uosti kavos aromatą, sklindantį iš šalimais kavą skrudinančių namų; užrašinėti gyvenimą ir kurti rytojų drąsiomis mintimis; šypsotis prisiminimams, kurie plaukia prošal lengvai tarsi debesys – nekliūdami, nesusirangydami minčių spąstuose; sveikintis ir atsisveikinti su diena bei viskuo, ką ji atneša. 

Visuomet, kad ir kur bebūčiau, noriu SUGRĮŽTI NAMO, į save.

Į tą jokiuose GPS’uose nepažymėtą erdvę, kurioje – ir ramybė, ir visi atsakymai, ir Meilė, kurios taip ilgesingai ieškojau kituose žmonėse ir net kitose šalyse, o iš tiesų visuomet turėjau su savim…

—

Foto: Viktorijos Vaišvilaitės Skirutienės nuotrauka