A.Menšikovas: „Ko nori Dievas?”

Yra sakoma, kad Dievas sukūrė žmogų pagal savo atvaizdą. Tačiau teisingiau būtų sakyti atvirkščiai: žmogus kuria Dievą pagal save.

Visose senosiose dvasinėse sistemose Dievas – patobulinta žmogaus versija, kurioje įsikūnija ir žmogaus trūkumai. Nuo graikiškų mitų, Jahvės, Abraomo iki dabartinių religijų Dievas yra baudžiantis, kariaujantis, kerštaujantis. Iki šiolei žmogus sužmogina dvasinį lygmenį, perkeldamas žmogiškąsias savybes ir į Dievą.

Vaikiškas požiūris

Mumyse yra dalelė sąmonės, kuri atsako už kai ką daugiau. Tačiau mūsų tikėjimas iki šiolei remiasi įvairiais archetipais, tarp kurių ryškiausia – suaugusiojo pozicija. Ir ji projektuojama į Dievą. Mūsų tikėjimas – tai vaiko žvilgsnis į kažką už save aukštesnio, į suaugusįjį, kuriam atiduodame atsakomybę už savo gyvenimą. Visos stiprybės priskiriamos Dievui, o silpnybės atiduodamos Velniui.

Žmogus iki šiolei dvasinę jėgą projektuoja į išorinį šaltinį. Į jį nukreipia visas savo sėkmes ir nesėkmes. Ir tarsi atiduoda save aplinkybėms, kurios nuo jo valios nepriklauso. Tai vaiko reakcija. Vaiko, kuris nori įsiteikti kažkam, kas už jį stipresnis, galingesnis ir gali nubausti, jeigu elgsiesi “neteisingai”.  Ir tą  aukštesnę jėgą būtinai reikia kaip nors pamaloninti, kad ji būtų palanki. 

Melagingas dvasinis kelias

Čia glūdi visų pragmatinių dvasinių sistemų esmė  – kokiais ritualais, aukojimais pamaloninsime aukštesnę jėgą? Ir visas žmogaus dvasingumas yra nukreiptas į išorę, į aukštesnių jėgų pamaloninimus.  Ir iki šiolei žmogus “dvasingai” elgiasi ne iš vidinio suvokimo, o  tam, kad ta jėga tarnautų jam.

Dievas kuriamas pagal vyraujančią žmonijos sąmonę. Tai yra, pagal žmogaus paveikslą.  Ir mes apdovanojame Dievą tuo metu vyraujančiomis žmogiškomis savybėmis. 

Tokiu budu sutveriame ir demonus, ir visokias subtiliojo pasaulio būtybes. Mes kuriame tai savo sąmone ir savo dėmesiu. Jeigu nebūtų žmonių dėmesio, nebūtų ir visų tų sutvėrimų subtiliąjame pasaulyje.

Taip atsiranda melagingas dvasinis kelias, kuris veda į aklavietę. Labai daug religijų pasuka ta kryptimi: sugalvoja Dievą, apdovanoja jį tam tikromis  savybėmis, po to pradeda su tokiu Dievu bendrauti ir, žinoma,  gauna visus patvirtinimus, kad tokia Dievo forma yra! Todėl senose religijose Dievas buvo toks žiaurus, kariaujantis ir baudžiantis. Nes tokie buvo žmonės.

Mes galime teigti, jog suprantame, kad Dievas yra energija ir pan. Tačiau mūsų pasąmonėje vis tiek gyvena tas senasis, mūsų proto sukurtas Dievas.

Esame sąlyginai pirmoji karta, kuri pradeda mokytis gyventi sąmoningai. Tačiau vis dar turime daug stereotipų, kurie valdo mūsų gyvenimą. Mes vis dar gyvename paradigmoje, kad yra kažkokia mus vertinanti sistema – Visata, karma, kuri, kaip ir mūsų tėvai, mus arba baudžia, arba apdovanoja už gerus darbus ar elgesį. 

Bandome įsiteikti

Mes vis dar bandome tą agregorą palenkti į savo pusę, apsaugoti save ir taip pelnyti jo meilę. Mes pas Dievą ateiname ne todėl, kad patirtume jo meilę, o todėl, kad apsisaugotume nuo negandų.

Sugalvojame tokią sistemą, kad neprisiimti atsakomybės už savo gyvenimus. Tai normalu vaikui, bet nenormalu suagusiam žmogui. Ir tai atveda prie melagingo dvasinio kelio. Tokia sistema daro meilę Dievui veidmainišką ir pragmatišką.

Įsiteikti Dievui – tai nevalgyti kokio nors produkto, nesimylėti,  pasnikauti ir pan. Tačiau šalia to visiškai normalu keršyti, žudyti, kariauti, pavyduliauti, nekęsti.

Žmogus eina į dvasingumą, siekdamas saugumo jausmo, norėdamas įsiteikti Dievui ir gauti savotišką indulgenciją.

Jis neklauso savo širdies, sielos, gyvena  pagal taisykles, kurios “padeda” jam apsisaugoti. Tai “atjungia” jo sąmoningumą. Ir tai skiria vaiką nuo suaugusio žmogaus. Pirmasis elgsis pagal visas “dieviškas” taisykles, o po to – keršys už nuoskaudą. Nevalgys mėsos ir melsis penkis kartus per dieną, tačiau be skrupulų žudys. Tai paradoksas. 

Ir labai dažnai mes savo viduje elgiamės ne iš tos pozicijos, kaip iš tiesų jaučiame, bet o iš to, kaip reikia, kad Dievas nenubaustų. Kitaip tariant, žudome save.

Nesąmoningas žmogus visuomet vadovausis taisyklių rinkiniu, kad tik iš Dievo negautų pylos, o gautų pageidautiną atlygį. 

Tai vaiko pozicija. Tai išgyvenimo pozicija, kuri neturi nieko bendro su meile ir Dievo esme.

Tu esi mylimas

O iš tiesų Dievas visiems sako: tu esi mylimas, pilnavertis ir stiprus. Ir jei tu suklysi, aš tabęs nevertinsiu, nėra bausmės už tai, kad tu suklydai. Tu gyveni tokiame pasaulyje, kuriame galima klysti  ir aš tave vis tiek mylėsiu. Štai tokia yra mylinti jėga. Ji tik myli, ji neturi antipodo.

Aš kviečiu peržiūrėti  savo įsitikinimus. Kokia yra  Visata, koks Dievas, koks gyvenimas ir atsisakyti vaikiško projektavimo, kažkur tiksinčio skaitliuko, baudimo sistemos, kuri “užsiūta”  mūsų pasąmonėje. 

Ir kviečiu būti atidesniems savo tikriesiems norams, jausmams, nes tame yra mūsų gyvenimo prasmė. Tai, ką jaučiame yra svarbiausias mūsų realybės indikatorius. Jeigu norime patirti Dievą, jausti save Kūrėjo dalimi ir žinoti, kad ta meilė, kurios mes taip trokštame, visuomet yra prieinama. 

Ką galite padaryti dabar? Atsisėskite ramiai, kelioms minutėms. Ir sakykite.

“Brangus Dieve, aš turbūt niekada nesužinosiu, kaip tu iš tiesų mane vertini. Galbūt mūsų bendravimas iki šiolei buvo nepakankamai asmeniškas, gal aš kažko bijojau, dariau nesąmoningai. 

Tačiau aš noriu pasijausti Tavo dalimi. Noriu pajausti Tavo meilę. Aš leidžiu visoms savo ląstelėms įkvėpti tą meilę ir paleidžiu visus įsitikinimus, visus teisingus ar neteisingus įsitikinumus, kaip man reikia gyventi. 

Aš besąlygiškai priimu dieviškąją meilę. 

Aš atsipalaiduoju Dievui ant rankų. Žinau, kad galiu pamiršti viską tik ilsėtis.

Aš atsipalaiduoju Dievui ant rankų, kol mano širdis, mano ląstelės sočiai prisigers Dievo meilės. 

Aš galiu ilsėtis Dievui ant rankų, kol nesužinosiu, kas yra meilė ir ko iš tiesų aš noriu. 

Nuo šiol aš noriu gyventi ne pagal taisykles, kurios iš tiesų tik atskiria mane nuo tavęs, o taip, kaip jaučiu ir kas pripildo mane meile, būtent dabar, šią akimirką…”

—

Šaltinis: Parengta pagal Aleksandro Menšikovo paskaitą „Instagram” kanale.

Vertė: Rolanda Lu

DAUGIAU STRAIPSNIŲ SU A.MENŠIKOVU:

 Aleksandras Menšikovas: „Žmogaus gyvenimo kelias – tai meilės ir pasitikėjimo kelias”

Pasitikėjimas ar kontrolė?

Kas tu – Meistras ar išgyvenimo žmogus?

—

ŽINUTĖ SKAITYTOJUI. Daugiau mano tekstų FB profilyje Rolanda Lu , FB grupėje Šviesūs kambariai, FB puslapyje Sąmonės revoliucija , tinklaraštyje www.rolandalu.krabasdirba.lt, kurį kviečiu prenumeruoti, svetainėje www.laimingosmoterys.lt 

Jei patiko šis tekstas, – dalinkitės su kitais, paspauskite širdelę, komentuokite – man labai svarbus atgalinis ryšys. 💚

Taip pat mano tekstus ir kitą visuomeninę veiklą galite paremti, pervesdami Jums priimtiną mokestį į šią sąskaitą: LT87 7044 0600 0775 2227. Gavėjas: VŠĮ ”ŽINIŲ NAMAI”

ŠIRDINGAI DĖKOJU💚