Tuščio balto lapo bijo ir dideli, ir maži. Tai tas pats, kaip išeiti į sceną.

Manau, kad ši baimė prilygsta bet kuriai prigimtinei baimei. Kad tu atsisėsi ir nieko nesugebėsi parašyti.

Kai dirbau pagal užsakymus, reklaminių tekstų/ knygų rašytoja, akimirka, kai atsisėsdavau prie kompiuterio ir žvelgdavau į tuščią ekraną, man būdavo siaubinga. 

Kartais atrodydavo, kad jau niekuomet nieko nebesugebėsiu parašyti.

Kartais “meditacija” prie tuščio lapo užsitęsdavo ir imdavo mušti šaltas prakaitas: laikrodis tiksėdavo, užsakovai laukia KAŽKO TOKIO, o tu nieko iš savęs negali “išspausti”, tik kažkokias banalybes, kurias užrašęs skubi trinti…

Kai visiškai nesirašydavo, eidavau veikti bet ką. Man asmeniškai labiausiai padėdavo ir padeda monotoniški fiziniai veiksmai: indų ar grindų plovimas (šis reikalas iš tiesų yra stebuklingas, nes išvalo galvą, mintis), vaikščiojimas gamtoje, bėgiojimas.

Mano kūrybingumui ir įkvėpimui pažadinti visuomet labiausiai tikdavo veiksmai, kai būdavau viena su savimi. Ir po ranka – užrašų knygelė ar telefono užrašinė.

Iš tiesų, nieko tame nuostabaus. Kai atsipalaiduojame, savo mintis perkeliame į kitą objektą, mūsų pasąmonė irgi atsipalaiduoja. 

Ir joje esanti informacija (ypač, jeigu jūs prieš tai daug skaitėte apie tai, ką rašysite), kažkaip pradeda surasti ertmes išeiti į dienos šviesą jau transformuota, perleista per mūsų vidinę patirtį.

Buvo etapas, kaip prieš teksto rašymą susijungdavau su didžiuoju Kūrėju ir pasimelsdavau, taip visą rašymo procesą atiduodama į jo rankas. 

Tačiau ilgainiui tuščio lapo baimė išnyko. Įdomu, kodėl?

PIRMA. Aš atsisakiau visų rašymo (ir apskritai, bet kokio pobūdžio) darbų, kuriems nejausdavau vidinės traukos. Kuriuos rašyti reiktų “dėl pinigų”, dėl to, kad “reikia”.

Įgijau tiek vidinės drąsos, kad pradėjau rašyti tik tai, kas eina iš vidaus, kas atitinka mano vidines vertybes. Ir voila! Nebeliko įtampos ir streso, baimės, kad nieko neparašysiu.

ANTRA. Augdama savo viduje, supratau, kad baimė neužpildyti tuščio lapo, tai tas pats, kaip ir baimė eiti į sceną kalbėti. 

Kol galvoji apie save, koks tu netobulas, kaip kažko nesugebėsi kaip apsijuoksi prieš kitus, karaliauja baimė. 

Tačiau jos priežastis – per didelis susikoncentravimas į savo “aš”. Kitaip tariant, susireikšminimas ir puikybė.…

Kuo mažiau ėmiau galvoti, kaip įtikti ir patikti kitiems, kaip pranokti pačią save, o daugiau atsiduoti vidiniam Vedliui, ta baimė sunyko. Supratau, kad visuomet turiu palaikymą, jog esu ne viena, visuomet turiu pagalbą. 

Ir ji – ne kažkur kitur, o manyje.

Baimė neparašyti arba negerai parašyti yra susijusi ne tik su žema saviverte, bet ir su noru būti geresne, negu esu. Noru truputį suvaidinti save. Noru atrodyti. O ne tiesiog būti. Tokiu/tokia, koks/kokia esi.

Su visais netobulumais.

Neįmanoma savęs paslėpti už žodžių. Žmonės skaito ir jaučia, kada tekstas yra proto, o ne širdies darbas…

Kai imi pasikliauti tuo, kas yra tavo viduje, visos baimės dingsta!

TREČIA. Dabar esu tokiame gyvenimo etape, kai suprantu, kad Autorius yra tik vienas – Jis. Ir kad rašymas – tai susijungimas su dieviškumu. 

Mes patys nerašome, tai Jis vedžioja mūsų ranką. Mūsų darbas vienas – tapti kuo švaresniu indu, per kurį lengvai tekėtų dieviška kūrybinė jėga…

KELI PATARIMAI

1. Rūpinkis savimi.

Judėk, daryk tempimo pratimus, vaikščiok, šok, dainuok, sveikai maitinkis. Tavo gera fizinė ir dvasinė savijauta – lengviausias kelias ateiti tekstams. Prisimink, kad kūryba – tai energija, kuriai atitekėti reikia akmenimis ir šiukšlėmis neužtverto kelio. Jeigu jausiesi gerai, tavo tekstai lengvai ateis pas tave…

2.Mokykis atsipalaiduoti.

Praktikuok 5-15 minučių meditaciją kiekvieną dieną. Tai nėra kažkas antgamtiško, ko neįmanoma patirti paprastiems mirtingiesiems. Tiesiog turėk ramią vietą, užsidek smilkalą, žvakę sukurti atmosferai. Užsimerk ir tarsi nusileisk į savo vidų lyg kokiu liftu. Pradžiai gali pasižvalgyti, pasivaikščioti lyg po kambarius, mintimis prisiliesti prie savo vidaus organus. Surask kur nors savo viduje pačią ramiausią vietą. Sustok joje. Jeigu mintys ateis, leisk joms eiti ir praeiti savaime. Nesikoncetruok į jas, nevaikyk. Tegul procesas vyksta natūraliai ir paprastai kaip kvėpavimas.

3. Pradėk nuo laisvojo rašymo. 

Nesvarbu, ar tai straipsnis, ar knyga. Leisk sau pabūti laisvu nuo reikalavimų. Leisk pakvailioti. Rašyti nesąmones. Nevaržant savęs.

Atsisėk patogiai, pasiimk rašiklį, popieriaus ir rašyk be sustojimo 10-15 minučių. Jeigu nežinai, ką rašyti, tai ir rašyk: nežinau, ką rašyti, nežinau, ką rašyti…

Nekritikuok ir nevertink savęs, nepaisyk gramatikos ar stiliaus. Tai labiau terapinis rašymas, skirtas atsipalaiduoti ir išleisti garą. Beje, ten kartais būna visai gerų dalykų, įdomios medžiagos būsimiems tekstams…

4. Peržvelk, pabrauk.

Kai į valias prisikvailiosi, pabūsi netobulu mažu rašančiu vaiku, peržvelk ir pasibrauk tai, kas tau įstrigo. Galbūt tai bus šiaip įdomios mintys, o gal – tavo būsimo teksto įdėja ar įžanga?

5.Prieš pradėdamas rašyti, žinok, kas tas, kuriam rašai. 

Tai labai svarbu rašantiems užsakomuosius tekstus, postus feisbuke, netgi paprastus sveikinimus. Būti empatišku. Suprasti to, su kuriuo kalbi, poreikius.

Visai nesvarbu teksto žanras. Juk bus skaitytojas, kuris tai skaiys. Įsivaizduok jį iki smulkmenų. Susitapatink su savo skaitytoju. Išgirsk jo mintis, jo kalbą. Žinok, ką jis veikia, kas jam įdomu.

Tai tas pats, kaip persikūnyti į kokį nors personažą teatro scenoje. O kas, jeigu…?

6.Geriausia – būti savimi ir rašyti tokiems, koks esi pats.

Tada nereiks galvoti, įsivaizduoti, taikytis, prisitaikyti… Tu tekstą maitinsi savimi ir pritrauksi tokius skaitytojus, koks esi pats. Su tokiomis pat vertybėmis. Ir susikalbėjimo tiltas tarp jūsų sutrumpės…

7. Permiegok… su tekstu.

Kokį tekstą berašytumei – užsakomąjš straipsnį ar savo mažo versliuko reklamą, parašęs tekstą iš širdies, leisk jam ataušti. Arba kitaiap tariant, „permiegok su tekstu“. Skamba kiek trivialiai, tačiau esmė šio etapo – peržvelgti parašytą tekstą šviežia akimi, atsitraukti nuo jo, atsirišti. Ir tada išmėtyti nereikaligus, perteklinius dalykus, išravėti klaidas.

8. Skaityk garsiai.

Labai gera praktika, jau atlikus visas korekcijas, garsiai perskaityti savo tekstą. Pamatysite, kaip atrasite dar ką galima išmesti ar kokius žodžius sukeisti vietomis, kad teksto ritmas taptų darnesnis, o prasmė – aiškesnė…

DAUGIAU TEKSTŲ APIE RAŠYMĄ:

Rašymo monai (1) Rašyti gali visi

Rašymo monai (2). Tuščio lapo baimė

Rašymo monai (3) Įvaizdis ar nuoširdumas?

DĖMESIO! Jeigu norite mokytis rašyti, vasario 23 d. prasideda naujas nuotolinis Rašymo laboratorijos „Lab’as MANO TEKSTAI“ kursas.

Plačiau apie kursą – čia: https://rolandalu.lt/course/labas-mano-tekstai-rasymo-laboratorija/

O visus, kuriems patinka kūrybinis ir terapinis rašymas, kviečiu į sekmadienines rašymo popietes „Be kaukių. Rašymai iš namų“.

Plačiau apie Rašymus iš namų – https://rolandalu.lt/seminar/be-kaukiu-rasymai-is-namu/

Patiko? Pasidalink: